Apie baimes kalbantys aktoriai patys bijo publikos reakcijų ir tiesiog apsimeta, jog nieko neįvyko. Tad kas, ką ir ko turėtų mokyti?

Autentiškos istorijos turėtų padėti tapatintis su pasakotoju, išgyventi kartu. Kodėl gi mes vis dėlto tomis istorijomis nesižavime?

Spektaklyje egzotišku pavadinimu „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“ atgijo dar viena romantiška istorija.

Tai spektaklio „Klamo karas“ istorijos pradžia, įvedanti į destruktyvų vokiečių kalbos mokytojo Klamo vidų ir leidžianti prie jo prisiliesti.

Tai savotiškas „punk“ teatras, kuriame svarbiausia ne kaip, o kas pasakoma (ar išrėkiama).

Juk ir mano „Pagalvinio“ išgyvenimas, toks kontekstinis, atsirandantis tik kaip labai individualios asmeninės patirties rezultatas. Tad labai noriu, kad ir Tu pajustumei kažką panašaus.

Twarkowskis lietuviams parodė neparodytą pasaulį ir rodymo prasmę.

Jautiesi ne tik susidūręs su labai jautria tema, bet ir paskatintas dalyvauti gyvenimo šventėje, į kurią kviečiami visi, nesvarbu, kuo save laikytų.