Buvo laikas, kai Nekrošiaus spektaklių nereikėjo suprasti – juos užtekdavo pajausti. Ir dabar, kai vis norisi tarti „nesuprantu“, iš tiesų vertėtų sakyti „nebejaučiu“.

Vargu, ar tai patiks užkietėjusiems serialų gerbėjams: kas nori mėnesį laukti naujos serijos? Bet teatre tokia formulė veikia.

Kartais atrodo – liko tik Šarka. Menininkas, viską priverčiantis prabilti dar niekieno nesukurtomis metaforomis ir simboliais.

Klampi ir peripetijų, neatpažįstamų vardų, vietovardžių pilna istorija skandina ne tik vaiko, bet ir suaugusiojo vaizduotę.

Spektaklis leidžia žiūrovams suvokti, kad galbūt jie nėra tokie atviri pasauliui, kokie manė esantys.

Įkūnyti daugiabalsius Aleksijevič pasakojimus ėmėsi ir Eimuntas Nekrošius, sugrįžęs į savo jaunystės laikų teatrą, kuriame dirbo tada, kai vyko rašytojos apsakymuose minimi karai ir katastrofos.

Gali sakyti, kad aktoriai vaidina pernelyg emocionaliai, netikėti raudonų prožektoriukų klaksėjimu, dirbtiniu krauju. Bet tik nesakyk, kad tos temos negyvena ir tavo galvoje.

Aktoriai nevaidina, nemėgina imituoti atstovaujamų kūrybinės komandos narių – jie tiesiog prisistato, kad yra kažkas kitas. Jie savo kūną suteikia kitam vardui.