„Na štai, dabar jau žinote, ar jums malonu, ar nemalonu gyventi. Vis dėlto reikia tą žinoti“, – sako balsas ausinėse.
Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“ primena, kad sustabarėjęs žinojimas užtrenkia duris prieš visai kitą ir kitokį pažinimą.
Tuminaitė nekeičia Žemaitės apsakymo išeities taško – per vedybas Katrę kaip paveldimo turto dalį vienas vyras perleidžia kitam.
Euforijos apimtų žmonių masės griovė Berlyno sieną, tik kažkas pamiršo pasakyti, kad stabus griauti reikės ir savyje.
Didžioji „Tik filmuojama“ dalis turi viską, ko reikia šiandieniam „eksperimentuojančiam“ teatrui, – nuo vadinamojo postdramiškumo iki tarptautiškumo.
Polifoninė siužeto ir spektaklio struktūra tokia, kad autorės įtampos, sentimentai, dramatiški klausimai apsigyvena visuose personažuose.
Paskutinėje dalyje nebelieka nieko, kas kurtų už tave: tik nuo žiūrovo priklauso, kaip bus pasielgta su vėju, su medžiaga, su kalnais, su sūkuriais, su vienas kitu.
Grįžta šiaudai, šakės, suodžiai, nėriniai, berželis. Justi ir šioks toks šiandienos dvelksmas – šiukšlių maišai, betoninės armatūros, Jono tėvo treningas.
Žiūrovas gauna išskirtinę teatro patirtį: suvokėjui paliekama erdvės susieti savo būseną su spektaklio vyksmu.
