Spektaklyje „Ilgesys“ kalbama apie santykių problematiką ir mūsų pasąmoninį, siurrealistinių vaizdinių perpildytą sapnų pasaulį, kurio užuominas galime atrasti savo kasdienybėje. Spektaklio kūrėjai Ugnė Dievaitytė ir Koke Armero parodo, jog dviejų, lemties suvestų žmonių santykiai prasideda ne pirmojo susitikimo metu, bet santykių užuomazgos jau slypi anapusiniame pasaulyje arba yra užprogramuoti mūsų pasąmonėje. Kūrėjai poros santykius analizuoja ir realybės, ir metafizinio pasaulio kontekstuose. Dviejų žmonių figūros šių pasaulių sintezėje tampa laužytų formų gyviais, priklausomų vienas nuo kito.
Norėdami tai perteikti, kūrėjai apie metus praleidžia improvizuodami, gilindamiesi į savo sielos gelmes ir į paviršių ištraukia pasąmonėje tūnančius abstrakčius įvaizdžius. Tokiu būdu kūrėjai stengiasi parodyti dviejų žmonių santykių sudėtingumą, balansą tarp meilės ir agresijos, aistros ir intymumo troškimo. Spektaklyje orientuojamasi į prisilietimus, apsikabinimus kaip subtiliausią ir reikšmingiausią dviejų žmonių komunikacijos būdą. Kūrėjai naudoja vienas kito kūną kaip atramas, subtiliai glaudžiasi, mėgaujasi vienas kito prisilietimu - tai padeda kurti spektaklio intymumo jausmą.
Pirmoje spektaklio dalyje matome abstraktų, auksinėje šviesoje skendintį pasaulį, kuris skęsta rūke ir tirpstančio vaško kvape. Dvi susilenkusios, laužytų formų animalistinės figūros išnyra iš rūko ir plasnoja savo ilgomis rankomis it artėjantys ar tolstantys paukščiai. Judesiams greitėjant, skrydis tampa savęs plakimo seansu, kurį įgarsina vis greitėjantis būtybių kvėpavimas. Greitus judesius pakeičia minkštesni judesiai, o būtybės, ore žaisdamos su savo rankų judesiais, tampa vienas kito atrama. Net pasąmonėje šie du gyviai yra kartu; jie egzistuoja tame pačiame siurrealistiniame pasaulyje, kuriame jų kūnai įgauna abstrakčius animalistinius bruožus. Jų susilieję kūnai įgauna susirėmusių vėžių įvaizdžius, kurie iš lėto atsitraukia ir pradeda čiuožinėti, tarsi bandytų pasiekti realybę, išnirti iš sapno. K. Armero desperatiškai bando pavyti U. Dievaitytę, atiduodamas tam visas jėgas. Jis neriasi link šviesos, o praradęs jėgas stengiasi atgauti kvėpavimą ir savo kūno kontrolę. Nuo šio momento prasideda antroji spektaklio dalis, kuri vyksta realybėje, kūrėjų kasdienybėje.
K. Armero yra savo kūno vergas. Snūduriuodamas jis pajaučia, kaip kūnas įsitempia ir atsileidžia. Kūnas diktuoja savo taisykles panirdamas į vis greitesnius ir skaudesnius traukulius, kol K. Armero gali tik aikčioti ir kentėti. Tai primena momentą, kai sąmonė jau prabudusi, bet kūnas vis dar neveiklus. Esi visiškai priklausomas nuo kūno diktuojamų sąlygų.
Šį skaudų momentą sustabdo U. Dievaitytės apkabinimai, iš kurių K. Armero bando išsinerti. Iš to gimsta judviejų kova, pilna pernešimų, permetimų ir, be abejo, aistros. Jie kovoja vienas su kitu, šią kovą aštrina besikeičiantis apšvietimas, kuris iš mėlynos ir raudonos spalvos virsta oranžine. Meilė virsta agresija, jų santykiai abiems kelia skausmą. Kova baigiama kūnų susiliejimu ir meilės aktu, kurio metu, besiridendami ant žemės jie stumia vienas kito veidą. Šiek tiek atsitraukę, gulėdami vienas priešais kitą, jie pradeda ritmingai kilnotis, kvėpavimas ima dažnėti. Jų nugaros susiliečia, kūnai susilieja ir šviesa užgęsta, paskandindama jų susiglaudimą tamsoje.
Spektaklis „Ilgesys“ yra jautri, keliais aštresniais judesiais pagardinta vizualinė poema intymiam žmonių tarpusavio ryšiui. Kūrėjai nepabijojo būti pažeidžiamais ir kliautis iš improvizacijos kilusiais įvaizdžiais ir vienas kito pajautimu, kad perteiktų žiūrovui šių ryšių teikiamą dvasinę palaimą. Pagyvindami spektaklį iš pasąmonės kylančiais vaizdiniais, erotizmu bei perkeldami žiūrovą iš pasąmonės į realųjį buitinį pasaulį, kūrėjai sukūrė meninį kelią iš mūsų vidinio pasaulio į išorinį. Tokiu būdu jie parodė, jog nereikia bijoti savo kūniškumo, intymaus ryšio su kitu žmogumi ir atvira širdimi priimti visus santykiuose kylančius iššūkius.
