Paradoksalu, kaip šiomis dienomis pasirinkus ukrainietišką kūrinį, komentuojantį sovietinį režimą, galima visiškai atsiriboti nuo politinių aktualijų. Ir tik nereikia pradėti apie tai, jog meno ir politikos nevalia maišyti!
„Kartu” vyrauja chaosas, pasimetimas, nusivylimas, laisvai liejasi degtinė, dusina cigarečių kvapas ir ant aktorių bei žiūrovų nusidriekia sovietinis šešėlis. Bet ar tai susilieja į vieningą visumą?
Mažoji salė po pastarojo meto premjerų reikalavo perkrikštijimo profesionalumu, amato išmanymu ir – bene svarbiausia – blaiviu protu ir (subtiliu) humoro jausmu. Plius stipria, režisūros tiksliai vairuojama aktoryste.
Šiandien pulti užliūliuotą publiką nėra blogiausias sprendimas, tačiau pats režisierius pasirodė kaip melagis ar bent bailys, jei nesuteikė progos jai aktyviai reaguoti
Žiūrint abu šiuos spektaklius – „Šokį Delhį“ ir „Gentį“ – Agnius Jankevičius ėmė rodytis tarsi koks šiuolaikinis Buda, iš scenos skelbiantis meilę ir susitaikymą su pasauliu.
Komerciniai spektakliai Lietuvoje – būtinai komedijos, o juokiamasi čia iš tų, kurie atsiduria kvailio vietoje. Su kiekviena premjera tiesiog privalo daugintis kvailiai ir nevykėliai. Tokia tradicija.
„Gentyje“, kaip ir galima tikėtis, nėra realistinės kaimo kasdienę aplinką vaizduojančios scenografijos ir lietuvių tautinį kostiumą reprezentuojančios veikėjų aprangos.
Spektaklis negalėjo palikti abejingos publikos, išsiilgusios žmogaus blaškymosi tarp pareigos, meilės ir kūrybos. Tiktai šokis galėjo taip atspindėti kovą tarp ištikimybės kunigystei ir meilės kūrybai.
„Barikadininkai“ mėgaujasi tuo, kad gali karikatūromis paversti pirmuosius Nepriklausomos Lietuvos politikus, ilgiau negu pusvalandį parodijuoti mįslingą Šimėno dingimą… Jie tikrai gali! Ir gali gerai. Tačiau kas iš to?
