Sėsk. Aštuonios

Kristina Steiblytė 2016-11-26 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „8 minutės“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „8 minutės“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Sėsk, žiūrove, ir sėdėk. Ir vėl gausi saugiai dalyvauti teatre. Ir gal net ne tiek dalyvauti, kiek kantriai leistis paverčiamam neveikiančiu spektaklio veikėju. Bet, atsidūrus kamerinėje erdvėje, susėdus ratu kai kam ir to gali būti per daug. Nors kol kas, kiek teko girdėti, Dovilės Statkevičienės „8 minutėse“ pasakojamomis istorijomis sujaudintų buvo, bet nei vienas žiūrovas nepasijuto išmuštas iš vėžių.

Menų spaustuvės jaunųjų menininkų programos „Debiutų scena'16“ spektaklis „8 minutės“ - tai teatrologės ir jau ne viename dramaturgijos renginyje dalyvavusios bei apdovanotos pradedančios rašytojos Dovilės Statkevičienės kūrinys. Ji ir pasiūlė idėją, ir parašė pjesę, ganėtinai stipriai apribojusią režisierės Sigitos Pikturnaitės kūrybinę laisvę. Tekste ne tik išrašytos aštuonių veikėjų istorijos, bet ir tai, kad tik pora jų turi būti vaidinami aktorių (šiame pastatyme tai Eglė Ancevičiūtė ir Arnoldas Augustaitis) - visus kitus perteikia ir už juos kalba pasakotojai (Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė, Asta Stankūnaitė, Jonas Braškys), pasirinkdami, kurie žiūrovai iš kiekvieną konkretų vakarą susirinkusios publikos ženklins kuriuos veikėjus. Taip žmonės, ratu sėdintys aplink taip pat ratu išdėliotas batų poras, gali gauti Lauros ar Kamilės, Boleslovo ar Luko batus ir kiekvieną kartą šiam personažui prabilus jausti ne tik už jų nugaros stovinčius aktorius, bet ir matyti į juos žiūrinčius kitus žiūrovus.

Toks ne visai patogus intymumas kuriamas pasakojant ganėtinai jautrias istorijas. Visi aštuoni pjesės veikėjai - nelaimingi, kažko netekę ar netenkantys. Narkomanas, lesbiečių pora, vėžiu sergančios paauglės tėvas, depresija serganti moteris, protinę negalią turintis jaunuolis, laidotuvių vedėja ir iš kalėjimo išėjusi buvusi mokytoja - visų jų gyvenimai susisieja, visi daro įtaką vieni kitiems, kad ir netiesiogiai. Ir visi, bent jau tikimasi, gali padaryti įtaką žiūrovams, susidursiantiems su panašiais žmonėmis gyvenime.

Tolerancija ir stereotipas. Nors spektaklyje šie žodžiai ir nenuskamba, čia jie svarbiausi. Žaisdama stereotipų ir asmeninių, jautrių detalių maišymu, autorė skatina žiūrovus nieko nenuteisti, nepasmerkti vien iš paviršinių detalių. Taip pavyksta sukurti ganėtinai įdomius, niuansuotus veikėjus, nors ir nesuteikiant jiems progos keistis, augti. Rodomas gyvenimo fragmentas turi mums atskleisti, kaip klystame, naudodamiesi stereotipais. Tačiau nutyli tai, kad stereotipai nėra savaiminis blogis, nes padeda mums lengviau orientuotis pasaulyje, priimti sprendimus. Jie svarbūs kaip ir tolerancija. Tik pastarąją ugdai ne tiek tais atvejais, kai klausaisi fikcinių su tikrovės priemaiša istorijų ir jose dalyvauji puse kojos, kiek tuomet, kai iš tikrųjų pažįsti, bendrauji, kuri santykius.

Vis dėlto ant jaunos kūrybinės komandos už kiek naivų stereotipų ir tolerancijos supratimą labai pykti negalima. Nors ir norėtųsi daugiau teatro (ne pasakojimo) ar aktyvesnės pozicijos, akivaizdu, kad jie vis dar tyrinėja, bando pažinti pasaulį, teatrą ir save. Be to, „8 minutės“ suteikia progą išgirsti šiuolaikinę lietuvių pjesę, kurios tekstas surašytas taisyklingai ir kaip reta įtikinamai - klausant nė karto nekilo mintis, kad žmonės taip nekalba. Buvo tikrai įdomu stebėti, kaip dirba Eglė Ancevičiūtė, gavusi bene sudėtingiausią vaidmenį - jai maždaug iki spektaklio vidurio tenka neišsiduoti, kad yra aktorė, ir į veiksmą įsitraukti tarsi nenorom, tarsi būtų tiesiog sau ramiausiai spektaklį stebėjusi ir aktorių priversta dalyvauti mergina.

Po kiek mažiau nei valandą trukusio pasakojimo, pasakotojų vaikščiojimo ratais už žiūrovų nugarų ir priešais juos, po mėginimų suprasti, kodėl trys pagrindiniai aktoriai aprengti jiems netinkamais rūbais ir ar žiūrovai jaučiasi saugiai, publika tebesėdi, o pradžioje išdalintos batų poros grįžta į vidurį. Tik dabar jau žiūri nebe į žiūrovus, o vienos į kitas. Istorijas išgirdome, pasimatavome ir galime eiti sau. Kas sukrėsti, kas abejingi, kas tiesiog nori apsikabinti brangų žmogų. O kai kas gal ir nori, kad jauni žmonės temptų į sceną kiek mažiau kančios. Nors socialinių temų reikia, bet kančia yra vienas prasčiausių būdų kurti pokyčius. Žmogus - paprastas padaras, seka pavyzdžiu. O gerą ar blogą gaus teatre - kūrėjų apsisprendimo ir pastangų reikalas.

recenzijos
  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. <...> Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.