Sėsk, žiūrove, ir sėdėk. Ir vėl gausi saugiai dalyvauti teatre. Ir gal net ne tiek dalyvauti, kiek kantriai leistis paverčiamam neveikiančiu spektaklio veikėju. Bet, atsidūrus kamerinėje erdvėje, susėdus ratu kai kam ir to gali būti per daug. Nors kol kas, kiek teko girdėti, Dovilės Statkevičienės „8 minutėse“ pasakojamomis istorijomis sujaudintų buvo, bet nei vienas žiūrovas nepasijuto išmuštas iš vėžių.
Menų spaustuvės jaunųjų menininkų programos „Debiutų scena'16“ spektaklis „8 minutės“ - tai teatrologės ir jau ne viename dramaturgijos renginyje dalyvavusios bei apdovanotos pradedančios rašytojos Dovilės Statkevičienės kūrinys. Ji ir pasiūlė idėją, ir parašė pjesę, ganėtinai stipriai apribojusią režisierės Sigitos Pikturnaitės kūrybinę laisvę. Tekste ne tik išrašytos aštuonių veikėjų istorijos, bet ir tai, kad tik pora jų turi būti vaidinami aktorių (šiame pastatyme tai Eglė Ancevičiūtė ir Arnoldas Augustaitis) - visus kitus perteikia ir už juos kalba pasakotojai (Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė, Asta Stankūnaitė, Jonas Braškys), pasirinkdami, kurie žiūrovai iš kiekvieną konkretų vakarą susirinkusios publikos ženklins kuriuos veikėjus. Taip žmonės, ratu sėdintys aplink taip pat ratu išdėliotas batų poras, gali gauti Lauros ar Kamilės, Boleslovo ar Luko batus ir kiekvieną kartą šiam personažui prabilus jausti ne tik už jų nugaros stovinčius aktorius, bet ir matyti į juos žiūrinčius kitus žiūrovus.
Toks ne visai patogus intymumas kuriamas pasakojant ganėtinai jautrias istorijas. Visi aštuoni pjesės veikėjai - nelaimingi, kažko netekę ar netenkantys. Narkomanas, lesbiečių pora, vėžiu sergančios paauglės tėvas, depresija serganti moteris, protinę negalią turintis jaunuolis, laidotuvių vedėja ir iš kalėjimo išėjusi buvusi mokytoja - visų jų gyvenimai susisieja, visi daro įtaką vieni kitiems, kad ir netiesiogiai. Ir visi, bent jau tikimasi, gali padaryti įtaką žiūrovams, susidursiantiems su panašiais žmonėmis gyvenime.
Tolerancija ir stereotipas. Nors spektaklyje šie žodžiai ir nenuskamba, čia jie svarbiausi. Žaisdama stereotipų ir asmeninių, jautrių detalių maišymu, autorė skatina žiūrovus nieko nenuteisti, nepasmerkti vien iš paviršinių detalių. Taip pavyksta sukurti ganėtinai įdomius, niuansuotus veikėjus, nors ir nesuteikiant jiems progos keistis, augti. Rodomas gyvenimo fragmentas turi mums atskleisti, kaip klystame, naudodamiesi stereotipais. Tačiau nutyli tai, kad stereotipai nėra savaiminis blogis, nes padeda mums lengviau orientuotis pasaulyje, priimti sprendimus. Jie svarbūs kaip ir tolerancija. Tik pastarąją ugdai ne tiek tais atvejais, kai klausaisi fikcinių su tikrovės priemaiša istorijų ir jose dalyvauji puse kojos, kiek tuomet, kai iš tikrųjų pažįsti, bendrauji, kuri santykius.
Vis dėlto ant jaunos kūrybinės komandos už kiek naivų stereotipų ir tolerancijos supratimą labai pykti negalima. Nors ir norėtųsi daugiau teatro (ne pasakojimo) ar aktyvesnės pozicijos, akivaizdu, kad jie vis dar tyrinėja, bando pažinti pasaulį, teatrą ir save. Be to, „8 minutės“ suteikia progą išgirsti šiuolaikinę lietuvių pjesę, kurios tekstas surašytas taisyklingai ir kaip reta įtikinamai - klausant nė karto nekilo mintis, kad žmonės taip nekalba. Buvo tikrai įdomu stebėti, kaip dirba Eglė Ancevičiūtė, gavusi bene sudėtingiausią vaidmenį - jai maždaug iki spektaklio vidurio tenka neišsiduoti, kad yra aktorė, ir į veiksmą įsitraukti tarsi nenorom, tarsi būtų tiesiog sau ramiausiai spektaklį stebėjusi ir aktorių priversta dalyvauti mergina.
Po kiek mažiau nei valandą trukusio pasakojimo, pasakotojų vaikščiojimo ratais už žiūrovų nugarų ir priešais juos, po mėginimų suprasti, kodėl trys pagrindiniai aktoriai aprengti jiems netinkamais rūbais ir ar žiūrovai jaučiasi saugiai, publika tebesėdi, o pradžioje išdalintos batų poros grįžta į vidurį. Tik dabar jau žiūri nebe į žiūrovus, o vienos į kitas. Istorijas išgirdome, pasimatavome ir galime eiti sau. Kas sukrėsti, kas abejingi, kas tiesiog nori apsikabinti brangų žmogų. O kai kas gal ir nori, kad jauni žmonės temptų į sceną kiek mažiau kančios. Nors socialinių temų reikia, bet kančia yra vienas prasčiausių būdų kurti pokyčius. Žmogus - paprastas padaras, seka pavyzdžiu. O gerą ar blogą gaus teatre - kūrėjų apsisprendimo ir pastangų reikalas.
