Rugsėjo pradžioje įvykusi Gintaro Varno režisuoto „Puikaus naujo pasaulio“ premjera beveik visas penkias spektaklio valandas atrodė kažkuo pažįstama. Ir ne dėl to, jog romanas, jo siužetas ar mintys apie Aldouso Huxley'io aprašyto pasaulio artumą dabarčiai jau būtų žinomos. Spektaklyje, kuris sukurtas pagal Varno teatrui, regis, tolimą literatūros kūrinį, pažįstama buvo kažkas kito. Ir tik trečiame spektaklio veiksme Mato Sigliuko vaidinamam „laukiniui“ Džonui pabėgus iš puikiojo civilizuoto pasaulio ir atsidūrus juodoje, dekoracijomis neapstatytoje scenoje, atmintyje iškilo apnuogintos scenos vaizdas spektaklio „Gyvenimas - tai sapnas“ finale. Tai pastatymas, kuriuo Varnas negrįžtamai įsirašė atmintin kaip teatro estetas, išnaudojantis visus spektaklio elementus maksimaliam emociniam poveikiui išprovokuoti.
Spektakliai, atskirti dvidešimt vienerių metų, skirtingose epochose ir šalyse sukurtų literatūros kūrinių, daugybės pasaulio bei teatro pokyčių, ir net skirtingų teatrų scenų, vis dėlto susisieja pasakojimu apie individą, kuriuo mėgina pasinaudoti jį išstūmusi sistema. Tik prieš dvidešimt metų spektaklyje Sigizmundu atsikratyti bandžiusi sistema buvo sukrėsta, nors iš esmės ir nepakeista. O štai dabar jau „laukinius“ gimdanti ir žudanti sistema nebepatiria net ir sukrėtimų, nes joje beveik nebeliko jaučiančių ir mąstančių žmonių: kas gi gali sukrėsti tuos, kurie yra nuolat prisiragavę somos?
Kaip ir dauguma distopijų, Huxley'io „Puikus naujas pasaulis“ nėra optimistinis kūrinys. Žmonija, pasidavusi utopinei idėjai, - šio romano atveju - idėjai apie laimingą visuomenę, - sukuria pasaulį, kuriame visi pajungiami tos idėjos įgyvendinimui. Ir bet kokie nukrypimai nuo normos griežtai baudžiami. Bet kas gi norės nukrypti nuo normos puikiame Huxley'io pasaulyje? O jei ir norės, yra nuo to saugančių vaistų.
Tad iš vienos pusės, regis, pats Huxley'is kviečia diskutuoti apie laisvę. Klausdamas, ar laimė ir patogumas yra svarbiau nei galimybė pačiam rinktis, spręsti, ir visų svarbiausia - mąstyti (ne apie sistemą ir jos gerinimą, o apie pasaulį, jo tvarką ar savo gyvenimo prasmę), autorius piešia radikalų fanatikų pilną pasaulį, kuriame, akivaizdu, nėra gera gyventi. Tačiau laisvės ir laimės supriešinimas „Puikiame naujame pasaulyje“ nėra toks vienareikšmis, kaip gali iš pradžių pasirodyti. Nes nei laimė, nei laisvė rašytojo sukurtame naujame pasaulyje vis dėlto nėra įmanomos. Laisvai mąstyti trokštantys laimės priešai ištremiami iš visuomenės gyventi įdomų gyvenimą uždarose bendruomenėse, su pačiais įdomiausiais žmonėmis, arba patys atsisako laisvės mąstyti ir renkasi nelaimingą laimės prižiūrėtojų kelią. O minties, tikėjimo, kūrybos laisvė Huxley'io kūrinyje sukarikatūrinama iki paaugliško svaičiojimo nuolat cituojant vienintelę perskaitytą knygą ir neparemta kritiniu mąstymu.
Šis žiaurios laimės ir varžančios laisvės supriešinimas ryškus ir Varno spektaklyje. Nuo pat pirmų spektaklio akimirkų, kai žiūrovai pakviečiami į naujų puikiojo pasaulio gyventojų kūrimo laboratoriją, apstatytą skandinaviškai kuklia Vytauto Narbuto scenografija ir patobulintą vizualiai efektingomis Rimo Sakalausko projekcijomis, net nekyla abejonių, kad gyventi tokiame laimės pasaulyje yra nemalonu. Nors visi čia ir yra gražūs, jauni, talentingi, vis dėlto jų galvos pergrūstos propagandos, o valdžia be jokių skrupulų ieško būdų sukurti geriausius, naudingiausius ir laimingiausius žmones, tad nė akimirkai nepavyksta susivilioti išmėginti jų sterilią būtį. Net ir „kiekvieno priklausymo visiems“ bei „privalomo sekso su draudžiamais įsipareigojimais“ taisyklėmis suabejojęs Bernardas Marksas (Gytis Laskovas) knygoje ir spektaklyje yra svarbus tik tam, kad parodytų mums, kuo šis puikus pasaulis yra iš tiesų baisus ir pavojingas. Kaip baisios ir pavojingos buvo ideologijos, knygos rašymo metu jau gerokai prinuodijusios XX a. pradžios europiečių protus.
Vienu metu ir jaudinantis, ir atgrasus fiziniu santykiu be jokio žmogiško ryšio grindžiamas bendravimas - kuriam ir bando priešintis Bernardas - spektaklyje lieka tik teksto lygmenyje. Žiūrovams pasakoma, kas su kuo miega, kas ko geidžia, kad ne tik galima, bet ir viskas privaloma. Tačiau tas viskas tik tariama žodžiais - aktoriai vaidmenis kuria ne fizinėmis raiškos priemonėmis (nors į veiksmą ir įsiterpia spektaklį pagyvinančių Manto Stabačinsko sukurtų judesio scenų), o tekstu. Tad prieš žiūrovų akis keičiasi scenos, kuriose visi nepaprastai dailūs (bene ryškiausiai prie to prisidėjo Juozo Statkevičiaus kostiumai), tačiau visi ir nepaprastai neveiklūs, visų pirma kalbantys, o tik paskui, galbūt, veikiantys. Aktoriai netgi kuria kiek dirbtines pauzes, kol žiūrovai klausosi jų mintis reprezentuojančių garso įrašų. Ir nors šios pauzės neatrodo tuščios, tokia atida tekstui glumina, kai teatro scenoje atsidūręs aktorius, regis, galėtų būti pakankama priemonė išreikšti tiek personažo veiksmus, tiek mintis.
Tad toks apie pramogas ir seksą nuolat kalbantis pasaulis, kuriame sportuojama, vaikštoma skersai scenos ar laboratorijoje auginami vaikai, o geismas nėra jaučiamas, tik nupasakojamas, tampa dar keistesnis, nejaukesnis. Kita vertus, tokiam nepatraukliam egzistavimui pasiūloma alternatyva yra lygiai taip pat nepatraukli. Į civilizaciją sugrįžusi Linda (Dovilė Šilkaitytė-Rimkevičienė), kuri liko už jos ribų tapusi gyvavede, bei jos sūnus Džonas - abu savaip atgrasūs. Linda savo deformuotu kūnu (jis ir visos kitos spektaklyje išmoningai naudojamos lėlės - dailininkės Julijos Skuratovos nuopelnas) ir beprotišku prisirišimu prie savo prarasto pasaulio taisyklių, kurios perkeltos į „laukinių“ rezervatą atrodo ne ką mažiau barbariškos už senovinius prietarus. Džonas - savo fanatizmu. Jis, regis, kyla iš noro priklausyti, jaustis kieno nors dalimi - bet kurio pasaulio. Tačiau atstumtas jį užauginusios bendruomenės, paaugliškai kategoriškas, jis negali prisitaikyti prie naujojo pasaulio, norinčio jį besąlygiškai garbinti. Tad karštligiškai cituodamas Shakespeare'ą stoja į bergždžią idėjų dvikovą su kur kas labiau patyrusiu, apsiskaičiusiu Vytauto Anužio Mondu.
Ši idėjų dvikova galiausiai ir apnuogina kokios bejėgės, nuobodžios ir net pavojingos yra abi spektaklyje supriešinamos pozicijos. Mondo pragmatizmas skamba įtikinamai, nors ir ciniškai, Džono idealizmas - fanatiškai. Tad darosi baisu ne tik atsidurti puikiame naujame pasaulyje, bet ir pasaulyje, kuriame nauja religija taptų Shakespeare'as. O ir ši idėjų dvikova scenoje yra nelygiavertė: savo teatrinę patirtį ir pasitikėjimą spinduliuojantis Anužis nepalieka jokių šansų jaunatviškai energingam Sigliukui ir nurungia jį vos pora ištartų žodžių. Tad visa likusi mizanscena, kai jiedu toliau diskutuoja, regisi nebereikalinga - tiek nugalėtojas, tiek pasekmės pralaimėjusiajam ir taip aiškios. O ir intelektualus dialogas čia neįvyksta. Tegalima pasvajoti apie du tokius lygiaverčius priešininkus kaip Michailo Bulgakovo „Meistre ir Margaritoje“ diskutavę Ješua Ha-Nocri ir Poncijus Pilotas. Ir apie Meistrui su Margarita tenkantį rojų taip pat galima tik pasvajoti - į panašią vietą „Puikiame naujame pasaulyje“ ištremiami Gyčio Laskovo Bernardas ir Simono Storpirščio Helmholcas Vatsonas. Tačiau ji tik paminima, o pamatyti naujosios buveinės (žmonių, pralenkusių savo visuomenę ir, nepaisant jokių suvaržymų ar nuolatinio cheminio somos poveikio, atradusių mąstymo laisvę) spektaklio žiūrovams netenka. O juk būtent ten, atsiribojus nuo visų banalių konfliktų, regis, būtų įdomiausia atsidurti: apsiskaitę, laisvi, kūrybingi žmonės tikrai rastų kur kas labiau dėmesio vertų konfliktų, nei dviejų fanatikų idėjinė kova.
Tik pati spektaklio pabaiga, net ir „laukinį“ įtraukianti į kūnišką siautulį, vėl primena spektaklyje „Gyvenimas - tai sapnas“ matytą žmogaus dramą. Visą spektaklio laiką Shakespeare'o tekstai, tebuvę tušti lozungai, Džonui, jau turinčiam šiokios tokios gyvenimo patirties, staiga įgyja aiškią prasmę. Ir dabar jau civilizuotas „laukinis“, Makbeto monologu atsisveikinęs su puikiu nauju pasauliu, iš jo pasitraukia. Spektaklio finale pamatytas jauno, dar tik baigiančio studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktoriaus jautrumas priminė į publiką besikreipiantį Dainiaus Kazlausko Sigizmundą. Kalinto, nuvilto, apgauto žmogaus skausmas ir siaubingos to skausmo pasekmės akivaizdžios abiejuose pasakojimuose. Tik barokinį, jusles dirginantį perteklių pakeitęs kičo, optinio meno ir skandinaviško minimalizmo derinys kur kas daugiau dėmesio skiria pasaulio baisumui, nei jo pakraščiuose atsidūrusio vieno žmogaus skausmingai transformacijai. Ir taip tarytum pasiduoda - ir kviečia žiūrovus tai daryti kartu - seno gero pasaulio ilgesiui.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
