Juokiamasi ne iš sistemos, o iš pačių mokytojų. Svarstau, kieno akimis spektaklyje į juos žvelgiama? Mokytojus toliau matome tik per paaugliško maišto prizmę – jie nekompetentingi, pasenę, nelaimingi, net juokingi…
„Mokyk mane“ nesistengia tapti naujuoju „Atžalynu“. Tačiau kalbėdamas apie mokyklą dabarties laiku jis daro tai, ko senasis repertuaro etalonas jau seniai nebegali, – iš tiesų susikalba su tais, kuriems ir yra skirtas.
Visas spektaklis „Mokyk mane“ yra tarytum čiuopimas aplink, problemos masto kontūrų paieškos, požeminės srovės, nunešančios daug daugiau negu galima pamatyti plika akimi ar nujausti.
