Pasirinkdamas beprotnamio idėją, Gintaras Grajauskas tikrai nėra originalus, bet šiuo atveju toks pasirinkimas motyvuotas. Nes beprotnamis – bene vienintelė vieta, kur dvasinis nuogumas ir absoliuti sielos autentika yra suprantami ir pateisinami.
Aštriadantis Jonas Vaitkus geriausiuose savo pastarųjų metų spektakliuose nuolat randa tikslius sceninius įvaizdžius, taikliai nusakančius mūsų idiotišką padėtį šiandienos Lietuvoje!
Spektakliui režisierius atrado asketišką formą, o pjesės talmudą su beveik nekupiūruotu tekstu įspraudė į aktorių rankas. Tarsi priekaištingai žvelgdamas mūsų plepiam amžiui į akis Jonas Vaitkus nestabdo kalbos krioklio, net jei jis virsta bedvase akustika.
