Aktoriaus misija čia – veikiau sugebėti išlaikyti atsiribojimą ir savo personažą ne paversti kūnu su visu psichologiniu jam tenkančiu krūviu, o išartikuliuoti tam kūnui tenkančią idėją <...>. Būti įrankiu, o ne rezultatu.
Pirmas įspūdis nebuvo entuziastingas ir iki šiol galvoju, kad ši „Velnio nuotaka“ man įdomesnė ne kaip meninis patyrimas, bet kaip analitinis objektas, kuriame daug sluoksnių ir kultūrinių replikų.
