Žygimantas Kudirka spektaklyje „50 būdų sugriauti iliuziją“ pasitelkia Antonino Artaud idėjas kaip filtrą, per kurį tarsi mėgina apmąstyti rudenį vykusias kultūros politikos aktualijas, kultūros ir paties teatro reikšmę šiandien.
Žiūrint „Lietuviškas Vėlines“ gana greitai susidaro įspūdis, kad emocinį ryšį režisierius kviečia jausti <...> su nacionaliniais simboliais ir XX a. Lietuvos istorija. Bet tai pasiūlęs vos per kelias minutes siūlymą atsiima ir vietoj ryšio įteikia provokaciją.
Jei „Mire“ primena freską – su nuogais kūnais, blausesne spalvine gama ir ramesniu vizualiniu registru, tai „Mirkids“ sąmoningai kuriamas kaip spalvotas, vaikams skirtas darbas. Tokiu būdu „Mirkids“ funkcionuoja ne tik kaip adaptacija.
Hedwig atliepia universalų norą būti kažkuo ir būti mylimam, dainuodama ji mums primena, kad nors gyvenimas yra „gaidys“, visada yra ko tikėtis ir ko laukti. Tad nenuostabu matyti ypač šiltą žiūrovų reakciją.
Teatre įprasta statyti pagal save, sau ir dėl savęs. O žiūrovai? <...> Pavadinimas „Jūra vandenynas“ tapo masalu, bet kaip jaučiasi žiūrovai, vos ne po penkių minučių pradėję žvilgčioti į laikrodžius, niekam neįdomu.
Miniatiūrų spektaklis „Transportas: prisisekite saugos diržus!“: lėlių, objektų teatras tuo ir įstabus, kad net pačios keisčiausios veiksmo vietos, laiko ir žmonių transformacijos gali įvykti akimirksniu „čia ir dabar“.
„Toli toli“ – tai ne tik pasivaikščiojimas, bandant sugauti teatro esatį: tai pasivaikščiojimas po praeitį. <...> Klaidžioti po Senąjį teatrą įdomu, nes tai, ko gero, vienintelis Lietuvoje toks „laukinis“ teatras.
„Su kuo atėjot – baime ar viltimi?“, paklausė. Geras klausimas – su kuo? Su kokia emocija stovime prie pasaulio kūrimo sūkurio ir iš chaoso bandome sukurti prasmę?
Nors ir sunku (o ar iš viso įmanoma?) autentiškai perteikti kito žmogaus unikalią patirtį, „Spektro. Nematomų istorijų“ komandai šią užduotį atlikti pavyksta tikrai kokybiškai.
