Živilė Mičiulytė sukūrė galbūt naivų, bet labai reikalingą spektaklį. Juk vaikus galima auklėti su pagarba ir pasitikėjimu, be baimės ir smurto.

Rodos, būtent mąstymo labai trūksta ir Lietuvos teatro mene, todėl toks spektaklis atrodo kaip tikras perlas.

Šiuolaikinis šokis jau senokai atsisakė raiškos priemonių hierarchijos ir judesį vis dažniau naudoja kaip vieną iš sudėtingos struktūros dalių.

Istorijos siužetas nėra svarbus – esmė glūdi patirtyse, kurias dalyviai įgyja žaisdami, lakstydami tarp erdvių ar gulėdami ant minkšto plaukų kalno.

Pavargusiems, skubantiems, nusivylusiems teisingumo egzistavimo patvirtinimas padeda pabėgti nuo vidinio ir išorinio šalčio.

Per tiek metų susiformavo „keistuoliška“ vaidybos maniera, štampai ir savotiška amplua sistema, todėl supanašėjo ir spektakliai.

Spektaklyje be žodžių „Doriano Grėjaus portretas“ žodžių labai daug: kalbama muzika, judesiu, paviršiais, objektais, užrašytu tekstu, erdve.

Mikropasaulis, kuriame egzistuoja ši „Hamletmachine“ versija, – netekęs emocijų. Lyg būtume atsidūrę depresijos kamuojamo žmogaus sąmonėje.