Visatos paslaptis žmogui vis dar nepažini. Žinome, kad visata plečiasi, tačiau nežinome, į ką. Žinome, kad visatoje judame, tačiau nežinome, kur. Nežinome, ar kosmose yra kitų tokių kaip mes, ar esame visiškai vieni, ir abi šios teorijos lygiai taip pat gąsdina. Nežinome konkretaus kosmoso vaidmens mūsų gyvenime – ar astrologinė planetų interpretacija yra tiesa, ar tik pramanas, ar mūsų manifestacijos, paleistos į visatą, girdimos, ir jeigu taip, tai kieno? Gyvenimas kosmose toks nestabilus. Jo kontekste esame smulkūs, bejėgiai, tarsi didžiulio inertiško judėjimo vejamos dulkelės, kurios tegali viltis, kad didesnis Saulės paviršiaus pliūpsnis per akimirką neužbaigs jų egzistencijos.
Kartu su Varšuvos TR teatru sukurtas Linos Lapelytės spektaklis „Kosminiai namai“ (dramaturgė Birutė Kapustinskaitė) žvelgia į mus, smulkias kosmoso dulkeles: į mūsų miniatiūrinę kasdienybę ir tokius pat gyvenimus, nugulusius maloniuose prisiminimuose, prietaruose ir maisto prekių sąrašuose. Laimei, kosminio siaubo ir visatos šalčio šiame kūrinyje nepajusime, Lapelytės analizuojamas nenutrūkstantis žmonijos judesys per neaprėpiamą visatą yra keistai šiltas ir malonus. Čia nėra pasiutusios Saulės grėsmės ar kosmoso neapibrėžtumo baimės, tik ramiai budistiškas, kone guodžiantis suvokimas – viskas juda, niekas nestovi vietoje.
Ant scenoje sumontuotos apvalios pakylos mus pasitinka devyni atlikėjai – maišyta lietuvių ir lenkų komanda. Scenoje viso pasirodymo metu daug judesio, esminio kūrinio elemento: aplink save sukasi atlikėjai, ratu juda pakyla, o virš jos tarsi kelių žvaigždžių ar planetų sistema sukasi fotografijoje naudojami šviestuvai. Nepertraukiamai judėdami atlikėjai dainuoja apie kosminę vienatvę, kosminę būtį: koks jausmas suprasti, kad tavęs namie niekas nelaukia, koks jausmas mylėtis, o po to valgyti kruasanus, ar gimti, kai kažkas mirė – visiškai nereikšmingą dieną.
Kūrinio libretas kupinas smulkių gyvenimo nuotrupų, nutikimų, pokalbių ištraukų – nieko didingo ar perdėtai svarbaus, tik šilta ir neįpareigojanti buitis. „Kosminiuose namuose“ esti ir malonių bendravimo su pačiu kosmosu akimirkų. Štai kad ir elementarus žmogaus ir kosmoso bendrystės, nepiktų derybų pavyzdys – daina apie manifestaciją: kai nutinka kas nors gero, sakau „ačiū, prašau dar“, kai nutinka kažkas blogo, sakau „ačiū, prašau mažiau“. Ne ką mažiau kosmiški ir kasdieniai prietarai – kam juos skiriame? Kas jų klausosi, į juos atsižvelgia, jų paiso? Kam svarbu, kad nusiplovėme rankas tris kartus arba nėjome per kelią, kai jį perbėgo juoda katė? Kam rūpi mūsų mažos kasdienybės obsesijos?
Namai čia ne tik fizinė buto, namo ar kambario erdvė, bet ir šie smulkūs ritualai ir prietarai, potyriai, prisiminimai – kasdienybės inkariukai, sudarantys mūsų esatį. Nors žmonės mėgsta sakyti, kad tai nėra jų orientacija, trauma ar odos spalva, jie neišvengiamai sukuria save iš daugybės pavienių arba keleto esminių dalykų ar pomėgių. Juk yra žmonių, kuriuos nusako jų meilė sporto salei, šunims, japonų kultūrai, koncertams, tapymui akvarele ir taip toliau. Visi turime draugų, kuriuos mums charakterizuoja tai, kad jie daug skaito, niekad nemina ant slenksčio, o galbūt švilpauja, kai susinervina. Visi šie prietarai yra saviti mūsų asmenybės namai.
Lapelytė plečia namų sąvoką, taip netyčiomis namus sukurdama ir žiūrovų salėje, – neabejoju, kad kažkam, vėl pasiklydus buities, darbų ar kasdienių rūpesčių kosmose, mintys sugrįš į tą paprastą antradienį, kai trumpam viską pamiršę klausėmės atlikėjų dainų apie jų pačių kasdienius pasaulius ir tų pasaulių dėsnius.
„Kosminiai namai“ – nepaprastai jaukus darbas apie gana nejaukų konceptą: nuolatinį kitimą ir neapibrėžtumą. Vis dėlto „Menų spaustuvės“ salėje ši valanda praėjo tarsi budistinis seansas, kvietimas judėti kartu ir suvokti, kad saugumas ateina tik priėmus kitimą. Suvokti, kad judi ir augi nepriklausomai nuo to, ar esi įsikibęs pasenusių įpročių, netinkamų draugų ar kenksmingos praeities. Suvokti, kad judėjimas yra esminė gyvenimo sąlyga.
