Tik išvydus naujosios Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjeros anonsą, bet dar nemačius spektaklio, galvoje užvirė mintys apie suicidinių temų epidemiją šalies teatre. Vien pagrindinėje šalies dramos teatro scenoje – Dainiaus Gavenonio „Laisvė“, visai neseniai pasirodęs Eglės Švedkauskaitės „Stand-upʼas prasmei ir beprasmybei“, o dabar – Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“. Svarsčiau apie priežastis, skatinančias teatro menininkus, ypač jaunus, gilintis į šią nepatogią temą, apskritai apie psichologijos suklestėjimą šiame „postpsichologinio“ teatro laikmetyje. Tačiau po premjeros mąstymas pakrypo visai kita linkme. Švedkauskaitės ir Bartoševičiūtės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, be kaltinimų ir tiesmuko skirtingų požiūrių supriešinimo. Tiesiog maksimaliai dėmesį sutelkiant į moterį – jos vidinio pasaulio gelmę ir ten slypinčias prieštaras. Abiejuose LNDT spektakliuose aiškiai girdime moterų dramaturgių, režisierių ir aktorių balsus. Ne rėkiančius pro ruporą, bet ramiai kalbančius apie moters išgyvenimus, susidūrus su artimųjų savižudybe arba pačioms patiriant neatremiamą mirties trauką.
Uršulės Bartoševičiūtės spektaklis „Savižudybės anatomija“ pagal šiuolaikinės britų dramaturgės Alice Birch pjesę (vertė Rita Kosmauskienė) neįmantrus savo forma, paremtas paprastais ir paveikiais režisūriniais sprendimais, kuriuos skaidriai, ženkliškai ir sykiu emocingai perteikia ir Agatos Skwarczyńskos scenovaizdis ir šviesų dizainas, Liucijos Kvašytės kostiumai bei Ievos Parnarauskaitės muzika. Trys skirtingame aukštyje įrengti ir sujungti tokie pat kambariai – trijų moterų – močiutės, mamos ir vaikaitės – gyvenimai. Skirtingu metu vykstantys įvykiai persipynę, daug scenų vaidinamos tuo pat metu, tačiau režisūrinė orkestruotė tokia sumani ir tiksli, kad nekyla jokios sumaišties. Stebint veiksmą, iškart kyla asociacijos su Stepheno Daldry filmu „Valandos“ – ir dėl panašios temos, ir dėl pasakojimo formos, bet labiausiai – dėl aktorių vaidmenų. Neketinu tiesiogiai lyginti Augustės Pociūtės su Julianne Moore, tačiau visos trys skirtingų kartų moteris vaidinančios aktorės – Pociūtė, Augustė Ona Šimulynaitė ir Elžbieta Latėnaitė – įsigilinimu į savo herojes, jautriu santykiu su jomis ir vaidybinės išraiškos tikslumu demonstruoja aukščiausią profesionalumą.
Man didžiausias atradimas „Savižudybės anatomijoje“ yra Augustė Pociūtė. Karolinos vaidmuo atvėrė milžinišką šios aktorės potencialą, ir tam, žinoma, pasitarnavo ir turtinga dramaturginė medžiaga, ir režisierės darbo su aktoriais metodas. Su Karolina susipažįstame jai atsigaunant ligoninės palatoje po skrandžio plovimo procedūros. „Nelaimingas atsitikimas“, – kaip užsikirtusi kartoja Karolina savo vyrui Jonui (aktorius Marius Repšys). Karolina jaučiasi kalta prieš ja nuoširdžiai besirūpinantį vyrą ir vėliau ji iš visų jėgų stengsis gyventi „normalų“ gyvenimą: rūpinsis vyru, namais, net sutiks susilaukti kūdikio, tikėdamasi kartu su juo ištraukti prasmingo gyvenimo bilietą. Tačiau nepaisant milžiniškų pastangų kabintis gyvenimo, pamažu ją vis labiau įkalina depresija. Kiekvienas, nors kartą gyvenime patyręs silpnesnę ar sunkesnę šios ligos formą, neabejotinai atpažins tą nepakeliamą sunkumą ištempti kiekvieną dieną, kurį išduoda subtilios Karolinos reakcijos, intonacijos, veido išraiškos. Ta tyli kančia, dar labiau sustiprėjanti, kai ją turi slėpti nuo savo vaiko, kurį labiau už viską bijai užkrėsti savo neviltimi. Dėl dukters (ją vaidina Aistė Rocevičiūtė) Karolina dar kurį laiką kovoja – „Pabūsiu čia tol, kol pajėgsiu“, – tačiau vyro meilė jau nebepadeda išsilaikyti gyvenimo upės paviršiuje. Širdį verianti scena, kai Jonas, vėl ir vėl kartodamas, kad myli, desperatiškai bando ištempti žmoną iš ją besiglemžiančios tamsos, tačiau ji su didžiule jėga jį atstumia.
Karolinos užaugusios dukters Anos, kurią vaidina Augustė Ona Šimulynaitė, kančia kitokia. Išsilaisvinusi iš priklausomybės ir išdrįsusi atsiverti meilei, iš pradžių ji atrodo užsigrūdinusi ir patikėjusi, kad „jai pavyks“. Tačiau motinystės patirtis pralaužia tą trapią apsaugą ir tampa akivaizdu, kad jėgos pernelyg nelygios: motinos netekties trauma galų gale pakreipia Anos gyvenimo tėkmę nuspėjama kryptimi. Skaudžiausia matyti, kaip ji suvokia savo pralaimėjimą.
Elžbietos Latėnaitės Bona, Anos dukra ir Karolinos anūkė, dar kitokia. Jos užsisklendimas ir atsiribojimas nuo pasaulio – tiesiog ekstremalus. Ji nenori ir negali užmegzti artimo ryšio, žiauriai atstumia visas ją pamilusias moteris. Dažniausiai aplinkiniams Bona demonstruoja ramybę, santūrumą ir abejingumą, tačiau retsykiais prasiveržia didžiulis pyktis ir nuoskauda. Būdama gydytoja ir žinodama savo mamos ir močiutės diagnozes, ji puikiai suvokia, kiek jai gali kainuoti sprendimas turėti vaiką, tad ryžtasi mediciniškai atimti iš savęs šią galimybę. Ar tai taps išsigelbėjimu, „Savižudybės anatomija“ neatskleidžia, tačiau toks Bonos sprendimas liudija valią gyventi.
„Savižudybės anatomija“ atveria ne tik sergančiųjų depresija kančią, bet ir artimųjų bejėgiškumą ir aplinkinių nenorą ar negebėjimą suprasti, ką patiria sergantis žmogus. Režisierė nesmerkia ir nesišaipo iš tų, kurie, gyvendami normalų normalių žmonių gyvenimą, iš pradžių bando padėti, bet greitai nusigręžia. Šiuos santykius atspindinčiose scenose yra ir humoro, ir žaismės, – jose nedidelius puikius vaidmenis sukūrė aktorės Žygimantė Jakštaitė ir Jūratė Vilūnaitė. O vyrai šiame moterų pasaulyje atrodo šiek tiek iš kitos galaktikos. Teko girdėti nuomonių, kad vyrai Bartoševičiūtės spektaklyje – silpni, lyg tuščia vieta. Aš Repšio Joną ir Kęstučio Cicėno Jokūbą, Anos vyrą, pamačiau šiek tiek kitaip. Jie myli savo žmonas, rūpinasi jomis, tačiau jų vidinis pasaulis jiems lieka nepasiekiamas. Režisierė jautriai ir subtiliai atskleidžia ir Anos santykius su tėvu – tai du žmonės, kurie yra artimi ir tolimi tuo pat metu. O Algirdo Gradausko ir Vytauto Anužio vaidinami keli personažai aiškiausiai reprezentuoja tą visuomenės dalį, kuriai visiškai nusispjauti į kito žmogaus kančią – tačiau ne dėl cinizmo, o tiesiog dėl kitokios prigimties.
Baigiant norėtųsi paminėti ir Vitaliją Mockevičiūtę iš Birutės Kapustinskaitės ir Eglės Švedkauskaitės „Stand-upʼo prasmei ir beprasmybei“. Nors tai kitokio žanro kūrinys, tačiau jis taip pat nepaprastai jautriai ir empatiškai įdėmiai įsižiūri į su skausmu kovojančią moterį. Svarbu, kad abu spektakliai, atverdami kūrybines skirtingų teatro sričių menininkių galias, kreipiasi anaiptol ne tik į moterišką auditoriją. Tai svarbus žingsnis prasmingo dialogo link.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
