Jau antrą kartą iš eilės senuosius metus choreografė Loreta Juodkaitė palydi premjeriniu šokio spektakliu. 2008 metų sausio 31 d. ji pristatė monospektaklį „Sibilė“, o šių metų išvakarėse - šokio spektaklį „Malda smėlyje“. Iš kelių miniatiūrų pagal turkų ir kurdų tradicinę muziką (rodytų 2008-ųjų metų tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“) išvystytas spektaklis pasakojo apie saulės skleidžiamą karštį kaip gyvybinės ir kūrybinės energijos simbolį. Turkijos gamtos ir tradicinės muzikos įkvėptas spektaklis kalbėjo ir apie vidinę žmogaus „saulę“ - gyvenimo prasmę.
Kelis metus brandintas spektaklis „Malda smėlyje“, papildytas naujomis choreografinėmis spalvomis, penkių atlikėjų raiškos įvairove bei savitais garso tembrais, stipresniu už spektaklio eskizą, deja, netapo. Net ir penkių šokėjų skleidžiama energija, ekspresyvios šokio kombinacijos ir gausūs ritualiniai judesiai nenustelbė eskize „Miniatiūros pagal turkų ir kurdų tradicinę muziką“ matytų sakralinių apeigų, ryškaus Juodkaitės personažo ir aiškios jos choreografinės leksikos. Šis savitas choreografės žodynas, matyt, ir buvo tas kabliukas, ant kurio itin nevykusiai pakibo kiti premjerinio spektaklio atlikėjai. Kartu su Juodkaite šokę Mantas Stabačinskas, Andrius Žužžalkinas, Tautvilas Gurevičius ir belgė Marjorie Kellen ne itin „pagavo“ choreografės stilių ir dažniau kūrė nesurepetuotą, chaotišką reginį, o ne stipraus meninio paveikumo spektaklį.
Bene valandą trunkantis šokio spektaklis prasidėjo ritualus primenančiu lėtu ėjimu ratu, šokėjams vienoje rankoje nešant indus su vandeniu, kitoje - ilgų suknių sterblėse prilaikomą smėlį. Scenos pakraščiuose išdėlioję indus ratu ir to rato viduryje išbėrę smėlį, šokėjai tarsi nupiešė didžiulę saulę, kurios viduje pėdomis brėžė ratus lyg padėkos raštus už gyvybiškai svarbią saulės šviesą ir šilumą. Ritualai, įkūnyti dažna to ar kito judesio kartote, kinestetine malda induose supiltam vandeniui, rodėsi esą pernelyg atitrūkę nuo choreografinių kompozicijų ir dirbtinai jungiami vienas su kitu. Atskiroms šokio miniatiūroms taip pat pritrūko dailesnių perėjimų, o vienų šokėjų klūpėjimas kitiems šokant statiškai veikė net ir energija trykštančias kombinacijas. Įmantriomis judesių figūromis - smulkiais šuoliukais, rankų ir kojų švystelėjimais, lyg nebaigtais sukiniais ir plačiais judesiais ant grindų - choreografė audė įdomų, vidinės ekspresijos nestokojantį šokio audinį, tačiau bendras vaizdas neišvengė aiškių „nesusišokimo“ skylių. Iš bendro konteksto labiausiai iškrito savo energingais šuoliais dažnai žavintis Mantas Stabačinskas, kuris šiame spektaklyje, deja, kartkartėmis lyg primiršdavo choreografijos turinį, taip skaldydamas sinchronišką kompozicijų eigą. Ne itin dailus buvo ir Andriaus Žužžalkino solo, kuriam pritrūko vidinio susitelkimo, stipresnio atlikimo ir darnesnės judesių jungties. O Tautvilui Gurevičiui, nors ir perkandusiam Juodkaitės choreografijos stilių - tiek išorines judesių formas, tiek ir vidinį, bene sakralų susikaupimą - tebuvo leista sukurti „pilką“ maldų personažą. Nors belgė Marjorie Kellen savąjį ritualinį solo įdomiai kreipė genčių šokio linkme, grupės kombinacijose ji visgi dažnai likdavo Juodkaitės šešėlyje.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Spektaklio „Malda smėlyje“ choreografija dažnai skildavo į atskirą moterų ir atskirą vyrų šokį tarsi aliuzija į dvi saulės energijos puses: į gyvybę teikiančią šilumą ir į visa deginantį, negailestingą karštį. Jėga ir energija pulsuojantys vyrų solo, pas de deux ir pas de trois, atliekami šuolių ir plačių mostų kombinacijomis, virė karščiu, o moterų duetas, nors ir vaizdavęs ginčo sceną, liko švelnesnis, primenantis kiek nevykusius kapueiros judesius. Vanduo nežymiu spektaklio pradžioje liko tiesiog rekvizitu, o jo pabaigoje virto šventenybe, veido apsiplovimo scenoje žymėjusia ritualų ir šokio maldos baigtį.
Kostiumų dizainerės Renatos Valčik ir choreografės Loretos Juodkaitės sukurtos ilgos baltos suknios su raudonais apvadais ant krūtinės priminė romėnų jaunuolių nešiotas toga praetexta tarsi jaunystės ir gyvybinės energijos simbolius. Balti šokėjų kostiumai taipogi priminė senovės šventikų apdarus kaip būtiną ritualinių apeigų įvaizdį.
Pagirtinas spektaklio muzikos parinkimas. Turkų folklorinis skambesys, besiveržiantis iš modernaus garso fono, atliekamo grupės Kardes Türküler, kūrė ne vien egzotišką atmosferą, bet ir smėlio pribertoje scenoje ritualiniams judesiams teikė sakralumo atspalvį. Dar prieš spektaklį ši muzika žiūrovus pasitiko Menų spaustuvės fojė. Čia, rausvos šviesos fone, turkiškų audinių raštai ir folklorinių dainų motyvai budino žiūrovų smalsumą egzotinių kraštų vaizdams.
Naujausias choreografės Loretos Juodkaitės darbas „Malda smėlyje“, pasakojantis apie saulės spindulių deginamus smėlynus, veikiau liko ritualinę formą, o ne gyvybės energiją eskaluojančiu spektakliu, o šaltos, snieguotos Lietuvos fone estetinių aukštumų liepsnomis, deja, taip pat nesužaižaravo.
