Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“ stingsta ne tik Kaino nužudyto brolio Abelio kūnas, bet ir kiekvienas veikėjų ištartas žodis. Jie kalba taip, tarsi žodžiai būtų atsieti nuo jų kūnų, todėl kiekviena frazė pakimba ore, pabrėždama tylą ir susvetimėjimą tarp šeimos narių. Šis Uršulės Bartoševičiūtės režisuoto spektaklio efektas kuria atitinkamą nuotaiką ir leidžia išgirsti kiekvieną veikėjų tariamą eilutę, skambančią taip sukeistintai, kad galima iš naujo pagauti žodžių prasmę.
Ankstesniame spektaklyje „Sniegas. Moteris. Dvikova“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2019) Bartoševičiūtė taip pat kūrė formos efektus ir žaidė postmodernius žaidimus. Nors šių dviejų spektaklių ritmas ir nuotaika skiriasi - jiems abiem būdingas formos manieringumas, pasižymintis citavimu.
Spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“ Liuciferis yra sukurtas iš įvairių citatų, kaip velnias, įgaunantis skirtingus pavidalus. Aktorius Deividas Breivė meistriškai persikūnija į daugybę personažų, besistengiančių suvilioti Kainą savo žinojimu. Baltus marškinėlius ir juodas kelnes vilkintis bei kaubojiškais batais avintis Liuciferis atgal sušukuotais plaukais primena Johną Travoltą. Jis keičiasi staigiai pasukdamas galvą į šoną ir prabildamas įvairiais balsais, tiesa, retkarčiais užsikerta, kartodamasis tarsi įstrigęs kompiuterinio žaidimo veikėjas. Stebėti tokį Liuciferį, sugėrusį į save daugybę populiariosios kultūros ženklų, įdomu.
„Iš kūno ir kraujo“ remiasi keletą kartų perrašyta bibline Kaino ir Abelio istorija. Spektaklio dramaturgas Matas Vildžius perkuria George'o Gordono Byrono misterijos „Kainas“ pradžią, palikdamas didžiąją dalį Byrono sukurtų Kaino ir Liuciferio pažintinės kelionės dialogų. Režisierė savaip interpretuoja šią istoriją - pašalina iš jos Ievą, Kaino ir Abelio motiną, Adomo žmoną.
Kaip ir Lordo Byrono misterijoje, pagrindinis spektaklio veikėjas yra Kainas, nejaučiantis pasauliui meilės, patiriantis tuštumą, sunkiai tveriantis kasdienybės rūpesčius ir nematantis prasmės gyventi. Jis supriešinamas su kitais šeimos nariais, tik šioje šiuolaikinėje istorijos interpretacijoje jų tikėjimas, nuolankumas Dievui ir susitaikymas su gyvenimo sunkumais vaizduojamas kaip veidmainystė - tai geriausiai parodo apsimetėlis Abelis. Todėl Kainas, kad ir koks paaugliškai paniuręs, priešgyniaujantis ar net nebrandus, savo šeimoje vienintelis yra nuoširdus - visi kiti apgaudinėja patys save ir vienas kitą.
Iš pradžių spektaklio veikėjai sėdi prie šeimos stalo: tėvas Adomas, jo sūnūs Abelis ir Kainas bei jo kūdikio besilaukianti žmona Ada ant kelių laiko pilką stalviršio luitą. Tačiau juos slegia ne jo svoris, bet stingdanti tyla. Tėvas išpilsto rausvą kompotą, kurio niekas negeria, ir pradeda pokalbį apie nieką - šis tik suerzina. Kai lieka vienas, įniršęs Kainas išlieja gėrimą ir delnu įnirtingai vedžioja jį po stalą: jis pyksta, kad jausdami tą pačią tuštumą ir nepasitenkinimą kiti nenori to pripažinti ir atkakliai slepia.
Adomo supratimu, artimuosius sieja ne meilė ir švelnumas, bet bendros paslaptys, nutylėjimai ir sutartinis melas. Spektaklyje atstumą tarp šeimos narių pabrėžia mįslingas Ievos dingimas. Tarsi absurdo teatre visi, regis, žino, kas jai nutiko, bet apsimeta, kad viskas gerai. Į Kaino įvykdytą brolžudystę Adomas ir Ada sureaguoja šaltakraujiškai, kaip į dar vieną priežastį stipriau sukąsti dantis ir gyventi, tai yra kentėti, toliau. Tarsi šaltakraujis biurokratas teisėjas Henriko Savickio Adomas lediniu balsu į mikrofoną paskelbia Kainui nuosprendį, o Jurgitos Maskoliūnaitės Ada bukai ir šaltai kartoja „ne“ - savo vyro ji nepaliksianti. Taigi spektaklyje ne Abelis, bet Ieva yra pirmoji smurto auka, o Adomas čia nužudo pirmiau nei Kainas.
Andriaus Alešiūno vaidinamas pagrindinis veikėjas, nepakenčiantis nutylėjimų, susvetimėjimo, veidmainystės ir tabu, yra žmogiškiausias ir prieštaringiausias iš personažų. Kliošines disko stiliaus alyvines kelnes ir sportinį džemperį su numeriu „1“ (kaip pirmagimis sūnus) vilkintis Kainas, nors ir susmukęs ir apimtas slogulio, yra savotiškas herojus. Visi kiti personažai - vienplanės, sudedamosios rebuso dalys, todėl juos apibūdina ne psichologiniai niuansai, bet tikslūs Liucijos Kvašytės kostiumai (ji yra ir spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova“ dailininkė). Drabužiams ir aktorių vaidybai būdingas pastišas pabrėžia laisvę žaisti. Senojo Testamento žemdirbys ir piemuo avi kaubojiškus batus ir sportbačius, o žudoma ne nuodėguliu, bet revolveriu. Adomas dėvi prabangų, augalų raštais išaustą chalatą, o Ada - melodramatinį šilkinį namų šeimininkės pižaminį kostiumėlį, visai iš kitos epochos. Visa tai kuria dirbtinį, belaikį, tarantinišką pasaulį.
Pilki abstraktūs Gintarės Jonaitytės scenografijos luitai dalina scenos erdvę: kairėje po arka meldžiasi ir monologus sako veikėjai, centre ant laiptų-laipiojimo uolomis sienelės prasideda Liuciferio ir Kaino kelionė, pasibaigianti apsilankymu pomirtiniame pasaulyje. Dešinėje apsisukus pilkai sienai su perėjimu, atsiveria skurdi virtuvė, kurioje ant pajuodusios viryklės stovi seni puodai, o ant lentynų rikiuojasi stiklainiai su įtartinu turiniu; namie Liuciferis vilki erotinį kostiumą, bet vietoj orgijos Kainui jis parodo ateitį - mirtį.
Kompozitorės Jutos Pranulytės muzikoje įsimintinas svirplių motyvas, pabrėžiantis spengiančią tylą, kurioje dar skardžiau skamba susvetimėję žodžiai ir išryškėja ypatingas jų ritmas. Nors muzika kartu su kitais spektaklio elementais materializuoja tai, kas nematoma, vis dėlto savotiškai išteisinto Kaino kančiai trūksta briaunų. Be to, ne visos spektaklio scenos išlaiko žiūrovo dėmesį ar suteikia atradimo pojūtį; retkarčiais šiam stilingam žaidimui pritrūksta prasminio svorio.
Spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“ Kainas šauna ne į brolį, bet į veidmainystę ir apsimetinėjimą, kuriuos šis įkūnija. Andriaus Gaučo vaidinamas Abelis, priešingai nei įprasta, vaizduojamas neigiamai - kaip saldus ir įsiteikiantis pataikūnas. Jam lengva ir net malonu keisti kaukes, kad gautų naudos. Jis vilki melsvą nuolankios, gražios mergaitės suknelę primenantį kostiumą, tačiau vos pasitaikius progai apsirengia Kaino pirmu numeriu paženklintu džemperiu. Abelio broliui tariamas „Aš tave myliu“ tik dar labiau pabrėžia šio apsimetėliško, kartoninio pasaulio bei jame tvyrančių santykių absurdą, šiandien itin būdingą dviveidžiam politiniam, socialiniam ir asmeniniam korektiškumui.
