 |
| Viltė (Emilija Latėnaitė) ir gotas Gabrielius (Ainis Storpirštis) |
Teatro šou vilioja realybės TV. Štai mažiau nei prieš metus estų teatras NO93 išleido Tiito Ojasoo ir Ene-Liis Semper režisuotą spektaklį, pavadintą „Nafta!“, kur scenoje įvairiais rakursais rodomos standartinės realybės šou situacijos. O sausį Kauno dramos teatre Gintaras Varnas su Gabriele Labanauskaite ir Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos antrojo kurso studentais parodė premjerą „Žvaigždžių kruša“. Joje taip pat atskleidžiamas teminio realybės šou procesas. Taip ir norisi šiuos spektaklius palyginti.
Nesunku suprasti, kodėl teatrą vilioja realybės šou tema. Pirmiausia glotniai nupoliruotame televizijos veidrodyje teatras mato savo seną, daug kartų grimuotą veidą, atgavusį jaunatviškus bruožus: primityvų paauglišką nuoširdumą, įžūlų jausmingumą, nuovargio ir patirties netemdomą entuziazmą. Ar vargsi su visiems nusibodusiu seneliu Ibsenu, kai televizija į akis ir širdis žeria tviskančias platinos drožles, įsuka prašmatnų neono verpetą, aprengia perregimu parfumerijos rūku? Blizgančiais konfeti nubarstytais laipteliais teatras leidžiasi ten, kur kažkada, jaunystėje, mėgo būti – į populiarumą, skandalus, masinio dėmesio išlepintą prabangą. Užteks XIX amžiaus melodramų. MTV generacijai reikia kalbėti MTV kalba, kitaip teatras ir liks senstančios inteligentijos pramoga.
Antroji pagunda – televizijos, žvaigždžių gamybos technologijų apmąstymai leidžia vėl grįžti prie senųjų teatrą kankinusių klausimų: kur prasideda ir baigiasi vaidyba, kiek kainuoja nusiimti kaukę, kas yra Didysis Režisierius? Nuo baroko laikų teatras itin noriai kalba apie metaforišką savo prigimtį („visas pasaulis – scena, o visi žmonės – aktoriai“). Šiandien bent kelios garsios sociologijos teorijos mus jau įtikino, kad kasdieniai konfliktai plėtojasi pagal klasikinės dramaturgijos modelį ir kad kasdieniame gyvenime kiekvieną rytą „aprengiame“ save kaip aktoriai likus valandai iki premjeros. Kuo čia dėta televizija? Realybės šou šias senas kaip pasaulis metaforas pakiša „po (didinamuoju) stiklu“, kaip niekur kitur čia akivaizdžiai matome, kaip daromos kaukės ir koks kontrastas tarp kaukės ir tikrojo veido. Šiuolaikiniam teatrui – tai viliojanti galimybė prabilti apie amžiną žmogaus prigimtį.
Ir pagaliau trečia: televizijos tema (šįkart – metonimiškai) leidžia aprėpti tą kontraversišką šiuolaikinio pasaulio vaizdą, kurį „kasdieną ekrane matai“. Vakaro žinios, įterpiamos į šou transliaciją, reklaminės injekcijos, šiurpinantys ir patrauklūs katastrofų vaizdiniai, mada, politiniai debatai – langas į pasaulį su nuolat besikeičiančiu peizažu. Įtraukianti televizijos realybė brandina klausimus, kas mums rodo šiuolaikinį pasaulį ir kodėl taip, o ne kitaip? Kokia yra paslėpta informacinių ir reklaminių siužetų žinia? Kaip įmanoma priešintis TV magnetizmui ir suprasti jos veikimo principus? Be abejo, teatras su savo specifika ir gyvu santykiu might be of some help here (angl. galėtų čia šiek tiek padėti).
 |
| Muzikos akademijos studentai bandė atkurti labiau kasdienę šou rutiną, kai pervargę išrinktieji riejasi tarpusavyje. Mariaus Macevičiaus nuotraukos |
Ar estų ir lietuvių spektakliams apie televizijos šou žvaigždes rūpi šie klausimai, ar jie pasiduoda tokioms pagundoms? Taip, abu spektakliai išnaudoja visas tris galimybes, bet abu ne taip pat. Estų spektaklyje aktoriai, apsitraukę seksualiais sidabro drabužiais ir pamirkę blakstienas į sidabro dulkes, vaidino ant podiumo ir buvo matomi iš apačios, žvaigždiškai nepasiekiami ir skambiai dainuojantys į savo mažus, prie ausų pritvirtintus mikrofonus. Jie buvo šalti, (beveik) nepažeidžiami profesionaliai. Aidint hitams, žyrant sidabro lietui, įsižiebus milžiniškiems ekranams abipus podiumo, patirdavai tiesiog fiziologinį savo asmeninio menkumo ir kartu beasmenio triumfo pojūtį, jokių pastangų nereikalaujantį pojūtį, kad dalyvauji kažkokiame itin svarbiame įvykyje, t. y. patirdavai tai, ką neretai patiri sėdėdamas ant sofos priešais TV ekraną. Estų spektaklis virto šou, efektais trykštančiu reginiu – susiliejo su populiariosios kultūros pasauliu. Estams pavyko jei ne atjauninti, tai bent jau nupudruoti teatro veidą nauja, technologiška, judria scenine kalba.
Žvaigždžių gyvenimą lietuvių spektaklyje dauguma žiūrovų, sėdėjusių 2, 3 ir 4 eilėse, matė iš viršaus, kaip graudų supratingumą žadinančią kaimiečių, kauniečių ir „pašaliečių“ (pankų, gotų, reperių) trintį tarp andai nykstančių aštuntojo dešimtmečio televizinės prabangos atributų: pripučiamųjų sofų ir fosforuojančių penkiakampių kartoninių žvaigždžių, prilipdytų ant sienos. Nors šioje aplinkoje taip pat buvo bandoma imituoti šou (ir kartais su stebinančiu laiko nebranginimu, atliekant visą fonograminę dainą, nors mintis aiški jau po pirmųjų sekundžių), mokyklinis imitacijų lygis vargu ar būtų ką nors įtikinęs, jog tai žiūrovų rekordus mušantis reginys. Kad ir kaip stengėsi aktorius Dainius Svobonas, vaidinęs laidos prodiuserį, įtikinti, kad televizija yra dievas visagalis, o jis pats – jo pranašas, jokių naujųjų dievų scenoje nesimatė, o senieji – draminis konfliktas, psichologiški personažai, režisūriniai erdvės sprendimai – taip pat nebedrįso pasirodyti.
Taigi ar kauniečiams ir vilniečiams pavyko „nugriebti“ spindinčią televizijos putą, prabilti MTV generation (angl. karta) kalba, išrasti naują tradicinio teatro ir popkultūros plakinį, sujaudinti publiką dinamiška, šiuolaikine reality show vaizdavimo ir vaidybos maniera? Estams tai pavyko geriau.
Aišku, Muzikos akademijos studentai bandė atkurti labiau kasdienę šou rutiną, kai pervargę išrinktieji riejasi tarpusavyje, gurkšnodami iš pakelių pieną, rezga bjaurias intrigas, nusitašo, repetuoja savo būsimus kūrinius ir (trys-du-vienas – eteris) pasirodo ekrane. Matyt, jiems labiau prie širdies buvo antroji galimybė: pažvelgti, kas glūdi už tariamo žvaigždės įvaizdžio, už TV primestos kaukės, anapus spindinčio ekrano. Ir kas gi ten glūdi? Ogi baisūs stereotipai! Pirmoje dalyje jais buvo bandoma linksminti, antroje – atkakliai liūdinti. Ir vargu ar spektaklio kūrėjai norėjo pasakyti, kad visi mes šiapus ar anapus televizijos ekrano esame priklausomi nuo stereotipų, kad galimybės maištauti prieš primetamus stereotipus jau numatytos ir pačios paverstos stereotipais, kad kai žiūrime televiziją, televizija žiūri į mus. Priešingai, spektaklio logika, atrodo, teigia, kad visi mes jau esame žvaigždės savo žmogišku unikalumu, o televizijos „žvaigždės“ tik nuskurdina margą realybę. Dramaturginiu požiūriu būtent artėjimas šios tiesos link lemia spektaklyje rezgamus konfliktus, siužetą, personažų monologus. Tačiau kaip atrodo žmogiškasis unikalumas? Štai nedidelis žodynėlis visiems esamiems ir būsimiems aktoriams, turintiems ambicijų lengva ranka aprėpti šiuolaikinio jaunimo tapatybes.
Pankė. Būtinai su skiautere, iš Užupio, maukia alų. Kaimietis. Su kanklėmis. Kaunietė. Be abejo, prisipurškusi plaukų lako. Be abejo, išsitepusi įdegį imituojančiu kremu. (Kaune jį graibstyte išgraibsto.) Gražuoliukas. Aerobika. Lyg ir gėjus. Vilnietė. Miega su Dailės akademijos tapytojais. Praeityje – abortas. Miss Hip-Hop. Ant galvos NY kepurė. „Bahūras“ – kalėjime. Gotas. Būtinai praeityje – žiauri katastrofa. Būtinai neįžvelgiami tamsūs akiniai. Šiaulietis. Kur jis išvažiavo pasibaigus šou? Į Norvegiją braškių rinkti. Dvasingoji. Megztos skaros. Tyras žvilgsnis. „Muzikalkę“ baigęs vaikinas iš provincijos. Laimi realybės šou. Dar vienas kaimietis. Indrius. No comment (angl. be komentarų).
O kiek dar puikių vaidmenų laukia ateityje! Kiek senstančių meilužių su priklijuotais tamsiais ūsiukais ir kiek kvatoklių, sukančių tarp pirštų garbaną, prireiks Lietuvos teatre (nekalbant apie klykiančias isterikes ir liežuvio neapverčiančius girtuoklius).
Blogiau tai, kad tokie stereotipai jau yra mirę nuo pat pradžios ir niekaip nesileidžia pajudinami į vieną ar į kitą pusę. Kol tai juokingi šaržai – tebūnie, nors anokia čia meistrystė juoktis iš kaimiečių su kanklėmis. Tačiau spektaklyje kiekvienam bandoma padovanoti nors po mažytę asmeninę dramą. Tik štai dramai reikia erdvės. Ji išjudina saugų tipažą ir šis sugirgždėjęs pradeda byrėti. Kas lieka jam subyrėjus? Išsigandę atsiveriančio kūrybinio pavojaus jaunieji aktoriai paprasčiausiai sugrįžta atgal ir vaidina toliau savo „pankes“ ir „fifas“, lyg niekur nieko.
Kaip šiuo požiūriu atrodo estai? Estams ši tema, ko gero, rūpėjo mažiausiai ir jie, salei kvatojant, žaidė iki pabaigos. Tačiau kad įveltų į savo žaidimą gyvesnės tikrovės, tos „anapusinės“ tikrovės, iš anapus ekrano, jie pasinaudojo teatro teikiama galimybe: nusileido nuo scenos ir kreipėsi į žiūrovą. Argi mes, sėdintieji parteryje, nesame unikalūs? Tiesiog žmonės. Taigi estams čia, matyt, irgi pavyko geriau.
Ir trečioji tema, kuri siūlosi kalbant apie televiziją. Kas ji yra? Kaip ji keičia mūsų požiūrį į pasaulį ir į save pačius? Estams atsivėrė plačiausios erdvės. Jų spektaklyje „Nafta!“, pasitelkus televizijos šou formą, ir buvo diskutuojama apie tai, kas atsitiks, kai pasibaigs nafta? Nuo ko mes iš tikrųjų esame priklausomi ir kiek priklausomi? Tiesa, estų kritikai gana vieningai peikė spektaklį už tai, kad pateikdami klausimus spektaklio autoriai išvengė atsakymų. Lietuviai buvo konkretesni ir labiau linkę į atsakymus. Didžiausias atradimas, kurį personažai gana nuosekliai išsiaiškino ir išaiškino vienas kitam, tas, kad visas TV šou, kuriam jie atiduoda savo jaunus kūnus, tai būdas „prakišti“ reklamą. Realybės šou nėra Valdorfo sistema pagrįsta auklėjimo įstaiga, atsakingai ir jautriai brandinanti jaunus talentus, o grobuoniška, skandalais mintanti komercija? You have to be kidding (angl. tu turi juokauti). Įdomu ne tai, ką naivūs kaimiečiai supranta atėję į televiziją (tokių ir nėra visai). Įdomu, kodėl žmonės eina ten, nepaisydami to, ką puikiai žino. Taigi ir ši tema lietuviams ne itin pavyko.
Mintis, kuri spektakliui einant į pabaigą vis atkaliau vėlėsi į minčių srautą, buvo susijusi su ambivalentiška „nuoširdumo“ verte. Lietuvoje ir lietuviškajame teatre tai vis dar itin svarbi vertybė. Estai „Naftoje!“ buvo radikaliai nenuoširdūs, tiesiog ciniški. Lietuviai – radikaliai nuoširdūs savo vaidyba ir ypač dainomis. Bet estų spektaklis, netgi nesuprantančiajam estiškai, leido pamatyti televizijos šou, kuriuo užpilta kasdienybė iš išorės, ir tas atstumas (atotrūkis, kritinis tarpas) tolyn – labyn plėtėsi. O lietuvių spektaklyje šis tarpas, jei pradžioje ir buvo, ilgainiui siaurėjo ir traukėsi, kol finalinėje scenoje kilo įtarimas, ar tai tik ir nebus koks poprastis televizinis šou, mat nuoširdumas – tai kasdienis TV maistas.
Taigi nieko nuostabaus, kad kai dvi aktorės (kaunietė ir vilnietė), scenoje pasidalijusios patirtimi, nusprendė (ir įrodė!), kad įdegį imituojantį kremą geriausia tepti maišant su baltu kremu (geriau pasiskirsto), kitos dvi merginos (bet ne tos pačios, o sėdinčios ketvirtoje eilėje) pradėjo pašnibždomis aptarinėti, kokie tai kremai. Pirmasis pasirodė besantis putos. ,,Antrasis?“ – tyliai klausia mažiau patyrusi tiesiai man už nugaros. „Irgi putos!“ (Bet, žinoma, ne tos pačios.) Neapsikentusi vyresnio amžiaus dama kiek kairiau nuo manęs jas ėmė tildyti: „Merginos, atsiprašau, bet mes esame SPEKTAKLYJE“. O aš, prisipažinsiu, norėjau nutildyti tildytoją, kad niekas netrukdytų tyros ir šiais laikais tokios retos harmonijos.
