Pagaliau žinomas mūsų režisierius Jonas Jurašas, iki šiol sėkmingai kūręs Nacionaliniame operos ir baleto teatre, vėl įžengė į dramos teatro teritoriją. Statyti dramos spektaklį Jurašą pakvietė Audronis Liuga. „Audronio Liugos produkcijos“ ir Valstybinio mažojo teatro bendradarbiavimo rezultatas - Jurašo spektaklis „Dvejonė“ pagal Johno Patricko Shanley pjesę.
Spektaklio programėlė skelbia, kad premjera įvyko spalio 11 d., o mes susirinkome į Mažąjį teatrą lapkričio 15-ąją. Tai ne klaida. Spalio 11 d. įvyko pjesės skaitymo premjera.
Jurašui jau šiame, pirmajame etape prireikė tinkamos aplinkos, erdvės, kuri keturiems pjesės veikėjams iškart suteiktų reikalingą psichologinę savijautą, atmosferą. Amerikiečių dramaturgo ir scenaristo Shanley pjesės veiksmas vyksta vienuolyne. Tad A. Liuga ir režisierius metėsi į paieškas. Padėjo ir Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų, šv. Kryžiaus namų vienuolių vadovybė, ir Vilniaus dailės akademijos rektoratas, suteikę savo erdves (sales ir aulas) repeticijoms ir premjerai.
Jau pirmas žiūrovams parodytas „Dvejonės“ vaidinimas, vykęs nedidelėje Dailės akademijos skliautuotoje auditorijoje, leido suvokti režisieriaus požiūrį į pjesę, jo sudėliotus prasminius akcentus, nors kai kurie aktoriai dar vaikščiojo po sceną su pjesės tekstu rankoje. Bet pamačiusi premjerą Mažajame teatre supratau, kad kai kuriuos personažus režisierius pakoregavo, jie įgijo naujų spalvų.
Režisieriai neretai padejuoja dėl Mažojo teatro scenos - ji labai maža, nepatogi, neturi nei „kišenių“, nei kulisų. Tačiau žiūrėdamas kai kuriuos puikius spektaklius scenos diskomforto nejauti, atvirkščiai, matai, kaip sumaniai ir išmoningai režisūra sugeba šią sceną pritaikyti savo spektaklio koncepcijai. Būtent tokią sceninę metamorfozę regime ir Jurašo „Dvejonėje“. Aukšti aikštelės skliautai, centrinė arka, primenanti altorių, kolonadų užuomina - visa tai panašu į bažnyčią, lyg vieną iš jos nišų. Tad šioje erdvėje kuo puikiausiai atrodo asketiškas vienuolyno vyresniosios kabinetas. Vos kelios iškalbingos detalės: maža klausykla maldai ir keturios kėdės, ant kurių nugarėlių, atsuktų į žiūrovus, sukabinti keturi pilkšvos marškos vienuolių abitai su dideliais gobtuvais. Sakytume, tipiška vienuoliška atributika. Tačiau detalė režisieriui padeda išspręsti ir aktorių atėjimą bei išėjimą, nes aktoriai įlenda į tuos gobtuvus tarsi į slėptuves. Herojų „išnykimas“ ir „atsiradimas“ scenoje dėl to ironiško „miraklio“ sustiprina sceninio veiksmo intensyvumą, nenutrūkstamumą. Režisūra priverčia mus užmiršti, kad tie apsiaustai maskuoja po jais sėdinčius aktorius, kurie visi keturi nuolat yra (ir kartu nėra) scenoje.
Šioje uždaroje erdvėje, iš pirmo žvilgsnio nekonfliktiškoje vienuolyno aplinkoje, vyks žmogaus orumą liečiantis įnirtingas, tai užslėptas, tai atviras ginčas. Kova, disputas, kurį nusako pavadinimo žodis - dvejonė. Keturi spektaklio veikėjai (penktasis atlieka komentuotojo funkciją) bus stipriai apnikti tos dvejonės, vienas kitą tai gins, tai puls. Jurašas visuomet pasižymėjo ypač aštria klausa, jausdamas ore tarsi tvyrančią opią ir skaudžią visuomeninę problemą, jos savalaikiškumą. Šiandienėje mūsų visuomenėje įžeisti žmogaus orumą, pažeminti asmenybę, apšmeižti ją falsifikuojant gyvenimo, veiklos faktus tapo beveik kasdienybe. Ši problema, kaip rašoma programėlėje, skaudžiai yra palietusi ir patį pjesės autorių, jei jis taip atvirai dėsto biografijos faktus, iš kurių paaiškėja, jog nuolat buvo metamas, šalinamas, vejamas iš įvairių mokymo įstaigų... Vis dėlto dvejoti - ne tokia jau ir prasta žmogaus savybė, ypač kai reikia daryti esminius sprendimus. Ir liaudies išmintis pataria: devynis kartus pamatuok, dešimtą pjauk.
Taigi Jurašo spektaklis tyrinėja žmogų. Tiksliau, keturis skirtingus asmenis, susietus šios nelemtos dvejonės. Iš pažiūros santūriame, bet psichologiškai įtemptame spektaklyje nerasime jokių pastatymo įmantrybių, staigių intrigos posūkių, sudėtingų metaforų, užšifruotų simbolių ar keistų detalių. Bet susirinkusieji į Jurašo spektaklį jų ir nepasigedo. Spektaklio giluminę esmę sudaro net ne pati aštri psichologinė-socialinė problema, o tai, kaip, kokiu būdu režisierius skverbiasi į kiekvieną sceninį charakterį, pasiūlydamas aktoriams neįprastą vaidybos principą: slėpti, o ne atverti savo herojų jausmus ir mintis. Todėl svarbiau čia pats gilinimosi į žmogų, jo sąmonės ir pasąmonės, galbūt net fiziologijos paslaptis, procesas, o ne rezultatas laukiant atsakymų į iškeltus klausimus.
Jonas Jurašas surinko stiprų aktorių ansamblį. Čia nėra nei pirmųjų, nei antrųjų, nors vieni - patyrę scenos meistrai, o kiti - tik pradedantys. Kiekvienas su savo dvejone, kuri tarsi sėkla įsminga į jų dvasinį pasaulį ir skirtingai iškeroja.
Eglė Mikulionytė. Gal klystu, bet man atrodo, jog aktorė čia suvaidina kitokį, nei jai teko iki šiol, vaidmenį. Jos herojė - pagyvenusi vienuolė, vadovaujanti ir prie vienuolyno veikiančiai berniukų mokyklai, ir klebonijai. Režisierius ir aktorė tarsi apgaubia šią moterį savotiška paslaptimi. Vilkinti pilką vienuolės rūbą, šiltą striukę Mikulionytės Viršininkė neskuba atverti savo uždaro būdo, asketiškai rūstaus gyvenimo. Nuolat palinkusi prie juodos užrašų knygos (turbūt vienuolyno sąskaitų, pajamų ar išlaidų), ji retai kada pakelia akis, bet net nežiūrėdama viską mato ir pastebi. Kalba be įsakmių intonacijų, jos pastabos jaunai vienuolei - Vaidos Butytės Auklėtojai - iš pradžių gana atsargios, nors balse pasigirsta „metalo“. Režisierius specialiai ilgai tęsia pirmą spektaklio sceną, kurioje, regis, tiesiog šnekučiuojasi dvi vienuolės, o iš tikrųjų Viršininkė jau užmeta įtarimo meškerę, laukdama, ar ant jos užkibs kareiviškai paklusni, naiviai atlapaširdė, viršininkei pataikaujanti pavaldinė. Mikulionytės herojė, bandydama patraukti jauną vienuolę į savo pusę, pademonstruoja ir ypatingą įžvalgumą, ir rūsčiai griežtą auklėjimo strategiją, net atveria savo moterišką nuodėmingumą (buvo ištekėjusi!). Tačiau daro ji tai itin atsargiai, tarsi eidama ką tik užšalusiu leduku... Tyliai kalbanti Viršininkė sumaniai dozuoja pagyrimus ir nepiktus pabarimus, padrąsinimus ir lengvus pagąsdinimus. Žodžiu, daro tai tol, kol užmesta meškerė „sujuda“. Stropioji pavaldinė, nebežinodama, kaip viršininkei įtikti, pagaliau išlemena savo „įžvalgius pastebėjimus“ apie, jos manymu, keistus jauno kunigo mokytojo ir juodaodžio berniuko santykius: iškviestas į kleboniją, berniukas grįžo sutrikęs ir atsiduodantis alkoholiu. Kaip tik čia Viršininkė pirmą kartą pakelia galvą nuo savo popierių, jos akys blyksteli, o balsas net spygteli - štai kokios naujienos ji laukė. Bet nei režisierius, nei aktorė vienuolyno viršininkės charakterio neatveria. Atvirkščiai, Mikulionytės herojė tarsi užsirakina „iš vidaus“. Mums, žiūrovams, paliekama galimybė svarstyti, kokių vidinių paskatų, abejonių, net kompleksų vedama ši kieta, šalta it ledas moteris taip atkakliai laikosi savo „dvejonių“ dėl kunigo elgesio, nors pastarasis netrukus viską paaiškina ir įtarimus išsklaido.
Viršininkės charakterį spektaklyje gaubia ne tik paslaptis, bet ir, kaip sako Jurašas, „įgimtas nuodėmingumas“, kitaip tariant, kažkur žmoguje tūnantis juodas pradas, prasiveržęs per pabrėžtinai atkaklų ir niekuo nepagrįstą kaltinimą kunigui, galėjusį atsisukti prieš ją pačią. Tad tokios dvejonės esmė - blefas, pavojingas ir purvinas. Tai jau nešvarios sielos užkaboriai. Kai spektaklio finale Mikulionytės herojė kažkaip tyliai prisipažįsta melavusi apie kompromituojantį ankstesnį kunigo gyvenimą, atrodo, pati dėl šio savo poelgio labiausiai ir nustemba - tarsi ji būtų kalbėjusi ne savo valia, ne pati žengusi šį klastingą žingsnį. Kas žino, gal Viršininkę nustebino ir tai, kad jos tokia įtikinama dvejonė - įtarimas - vis dėlto neturėjo įtakos, ir jaunas kunigas net buvo paaukštintas, tapo vienos bažnytinės įstaigos rektoriumi? Štai ko, anot jos, negalima suprasti... Puikus aktorės Eglės Mikulionytės vaidmuo. Netradiciškas ir jo režisūrinis sprendimas.
Povilas Budrys. Jis vaidina kunigą mokytoją. Sportiškos išvaizdos, šviesaus ir atviro žvilgsnio, patrauklų, pasitikintį savimi ir iškart užkariaujantį žiūrovų prielankumą bei simpatijas. Jo pasirodymas scenoje - tai lyg saulės blyksnis pro vienuolyno langus. Persmelktas nevaržomo vidinės laisvės pojūčio Budrio kuriamas personažas, ir todėl šiam jaunam žmogui sviesti kaltinimai bei įtarimai dėl jo santykių su juodaodžiu berniuku tarsi nelimpa, atšoka nuo jo. Šitai mums, žiūrovams, kužda mūsų intuicija. Gal būtent todėl šis akivaizdus, net akį rėžiantis kontrastas, kurį sumano režisierius, kunigo vaidmeniui pasirinkdamas Povilą Budrį - tikrą sceninį herojų, tampa spektaklyje savotišku dvejonės absurdu. Žinoma, kurį laiką išties tyrinėji žavųjį kunigėlį, svarstydamas: o gal po savo nepriekaištinga išore jis vis dėlto slepia gerokai tamsesnius potraukius? Suklysti mums „leidžia“ ir režisierius...
Kadangi mačiau ir pirmąjį „Dvejonės“ vaidinimą, galiu pasakyti, kad Budrio vaidmuo ir pasikeitė, ir sutvirtėjo. Pirmame variante režisierius ir aktorius, sakyčiau, leido Kunigui susijaudinti, sunerimti (net verkti!) dėl mestų kaltinimų, jis tiesiog maldavo Viršininkę neleisti plėtotis nemaloniam reikalui, o dabar, man atrodo, Kunigo nekaltumu neabejojama. Į antrąjį pokalbį su Viršininke Budrio herojus ateina su tvirta nuostata - ne tik kategoriškai atmesti kaltinimus ir išaiškinti įvykius klebonijoje, bet, svarbiausia, apeliuoti į Viršininkės žmogiškumą, net moteriškumą ieškant galimybės ir toliau dirbti kartu. Atrodo, Kunigas šioje scenoje visaip mėgina paveikti šią moterį-tvirtovę, nors iš jos susilaukia vienareikšmės reakcijos ir spaudimo - kuo skubiau vienuolyną, kleboniją ir mokinius palikti, nes yra prasižengęs moraliai nebe pirmą kartą. Matai, kaip nusvyra Kunigo rankos. Ne dėl jo „paslaptingos“ biografijos, o dėl nepaaiškinamo Viršininkės užsispyrimo, aklo fanatizmo, įniršio ir neapykantos. Tik galutinai nusivylęs, išsekęs Kunigas pakelia telefono ragelį, prašydamas vyskupo audiencijos, kuri padėtų nusivalyti šį šmeižto purvą. Kaskart patiriu tikrą atgaivą, matydama scenoje šį charizmatišką, šviesų aktorių.
Vaida Butytė. Mažojo teatro aktorės vaidinama jaunoji vienuolė, mano įsitikinimu, taip pat pasikeitė: sutvirtėjo jos koncepcija. Auklėtoja - tai aukštaūgė, išblyškusi, mėlynų, išsigandusių akių mergina, panaši į nuo menkiausio vėjelio pūstelėjimo svyruojančią smilgą ar nendrę. Tas „svyravimas“ - tai nepatvari dvasinė Auklėtojos būsena. Butytės herojė yra tarsi persmelkta nuolatinės baimės, įtampos, pavojaus jausmo. Kareiviškai priglaudusi virpančias rankas prie šonų, stovi ji be žado prieš Viršininkę ir kone neriasi iš kailio, siekdama jai pasitarnauti, įtikti, įspėti jos norus, džiūstančia burna kartodama tik „taip“ arba „ne“. Ko taip bijo ši jauna mergina? Gali būti, kad ji žino kai ką daugiau apie savo Viršininkę, galbūt jos tikrąją „galią“, tikrąjį veidą. Tad ir vaidmuo tampa „dvigubas“ - aktorė vaidina Auklėtoją, bet kartu yra ir Viršininkės atspindys. Auklėtojai būdingi naivumas ir primityvumas, savotiškas stačiokiškumas ir ūmumas, egzaltacija. Emocinis šios merginos nestabilumas nėra nepavojingas, nes būtent iš jos, kaip uolios pavaldinės, lūpų į Viršininkės ausis atkeliavo „informacija“ apie nutikimą klebonijoje. Prasitarė nekaltai, bet žodis rado adresatą... Taigi vaidinti čia yra ką. Ir Vaida Butytė visus povandeninius vaidmens rifus įveikia.
Oneida Kunsunga. Tai jauniausia Jurašo spektaklio dalyvė, Jono Vaitkaus trečiojo vaidybos kurso studentė, šiaulietė, iškart debiutuojanti teatre. Vaidina juodaodžio berniuko motiną, savo temperamentu, emocingumu, reakcijų atvirumu suteikdama spektakliui naują, egzotišką spalvą, ryškų vaizdinį efektą. Kunsungos herojė, vilkinti ryškiaspalviais drabužiais ir niūniuodama bliuzo melodiją, yra aiškus kontrastas monotoniškai, pilkų tonų vienuolyno aplinkai. Nelaukta yra ir jos reakcija į žinią apie savo sūnų. Ir dar viena detalė - šneka juodaodė Motina šiaulietiškai, o tai papildo charakterį dar vienu štrichu - ši moteris yra ne iš didmiesčio, o iš kitokios terpės... Debiutuojanti aktorė tiksliai motyvuoja savo herojės elgesį, jos širdgėlą, įniršį ir nusiminimą, tad čia nebelieka vietos jokiai dvejonei.
J. Jurašo „Dvejonė“, vaidinamas Mažojo teatro scenoje, patvirtina, kad tikras ir gilus psichologinis teatras niekada nemirs, nes svarbiausia jo figūra yra žmogus ir jo problemos, o kartu - artistas ir jo menas.
