1996-aisiais sukūrusi pirmąjį spektaklį - baletą „Medėja“ pagal Antano Rekašiaus muziką, 2015-aisiais choreografė ir režisierė Anželika Cholina švenčia savo kūrybinės veiklos dvidešimtpenkmetį. Tad jos kūrybinių ambicijų pradžia glūdi giliau, vos pabaigus Vilniaus baleto mokyklą ir įstojus mokytis į Valstybinį teatro institutą Maskvoje, kai beveik savo bendramoksliams ji pradėjo kurti choreografines miniatiūras, kartu su beveik bendraamžiais ieškodama savo kalbos ir savo temų. Į teatrą atėjusi kartu su scenografu Marijumi Jacovskiu („Medėja“ buvo jo diplominis darbas) bei kostiumų dailininku Juozu Statkevičiumi, choreografė liko jiems iki šiol ištikima.
To negali neprisiminti stovėdamas prieš vieną iš daugelio Vilniaus reklaminių stendų: iš jo įdėmiai žvelgia įspūdinga moteris su žiedu, ant kurio išgraviruotos raidės ACH - choreografės inicialai ir jos teatro pavadinimas. Šiandien choreografė reziduoja Maskvoje, o didžiausia jos jubiliejaus intriga - trys šokio spektakliai, pastatyti Jevgenijaus Vachtangovo teatre ir parodyti Lietuvos žiūrovams.
Kiekvienas šis spektaklis - ir lietuviškos Cholinos kūrybos prisiminimas, tarytum retušuota nuotrauka, kuriai mėginta suteikti kitų spalvų. Spalvos - tai kiti aktorių vardai ir veidai, su kuriais darbuodamasi choreografė norėjo ir galėjo redaguoti, keisti savo pirminius sumanymus, vis dėlto išsaugodama pagrindinius spektaklių motyvus, dramaturginius pavidalus, estetinius principus.
Anželikos Cholinos kūrybos adresatas - pagaliau Lietuvoje susiformavusi vidurinė klasė, besistengianti patekti į žurnalo „Žmonės“ puslapius. Tokį savo pačios ir savo teatro įvaizdį choreografė jau kuris laikas formuoja su savo bendražygių pagalba: ryški, nepriekaištinga išvaizda, tobulas makiažas, elegantiški drabužiai ir pozos - norisi tikėti, kad tai ne tuštybė, o tik spindintis šarvas, socialinė kaukė, už kurios slepiasi pažeidžiama asmenybė.
Anželika Cholina - jau nebe ta pamišusi mergina, prieš dvidešimt metų keistais šokiais trikdžiusi vos vos bangavusį Lietuvos šokio paviršių. Spontaniškas humoras, organiškas kūrybos paradoksas laikui bėgant išblėso - juos pakeitė racionalus apskaičiavimas, virtęs dar viena kauke, kuria prisidengia pastarųjų metų rimtųjų choreografės kūrinių herojai.
Iš Maskvos atvežti spektakliai - ankstesniųjų choreografės darbų atspindys. Tai įprasta migruojančių režisierių kūryboje: Rimo Tumino „Maskaradas“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“ taip pat atkurti Maskvoje, o iš Cholinai artimesnio šokio pasaulio galima iškart prisiminti Krzysztofo Pastoro baletą „Tristanas ir Izolda“, po Stokholmo ir Varšuvos atsidūrusį Vilniuje. Maskvoje Cholina pastatė „Karmen“, „Moterų dainos“ čia virto „Moterų krantu“, vėliau buvo „Ana Karenina“ ir „Otelas“. Tokie patys ir kitokie, matyti ir ne visai atpažįstami.
Pirmasis Vilniuje parodytas retrospektyvos spektaklis - „Ana Karenina“ (spalio 20 d.) - vienintelis iš ACH teatro spektaklių, dar rodomas Lietuvoje. Jis taip pat buvo įtrauktas į programą ir parodytas Girstučio kultūros rūmuose Kaune. Maskvietiškas pastatymas, kurį nuo vilnietiškojo skiria pora metų, išsaugojo esminius režisūrinius apmatus ir jausminę dramaturgiją, siekiančią judesiu papasakoti Levo Tolstojaus romano istoriją. Jau ne kartą šokio spektakliuose girdėta Alfredo Schnitkeʼs, Gustavo Mahlerio, Piotro Čaikovskio muzika čia irgi kuria niūroką, dramatišką nuotaiką ir neleidžia abejoti, kuo baigsis ši istorija. Spektaklyje neapsiribojama pagrindiniu meilės trikampiu - stengiamasi brėžti ir šalutines linijas, o jos suteikia spektakliui „mėsos“, tačiau neprisideda kuriant vientisą dramaturginį intensyvumą.
Anos Kareninos - tragiško likimo herojės - ir minios, šiame spektaklyje nuolat žongliruojančios su kėdėmis, supriešinimas - vienas pagrindinių Cholinos kūrybos motyvų, kurį tinkamai atskleisti gali tik charizmatiška aktorė. Olga Lerman, kurią prieš keletą metų vilniečiai matė spektaklyje „Karmen“, baigė Krasnodaro choreografijos mokyklą, ji plastiška, organiška, artistiška. O minios choreografiniai pavidalai prasminiu požiūriu netolygūs: įtaigesni tie, kurie remiasi tikslumu, aiškiais, griežtais piešiniais, o nepaveikūs ir tuščiai dekoratyvūs tie, kurie ryškinami utriruotomis, groteskiškomis judesių grupėmis bei perdėta vaidyba. Iš herojų vyrų jėga, vidiniu nervu, energija išsiskyrė Levino vaidmens atlikėjas Fiodoras Voroncovas.
Spektaklis, pradėjęs formuoti Anželikos Cholinos, kaip šokio spektaklių režisierės, įvaizdį - „Moterų dainos“, jo premjera 1998-aisiais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo tikras įvykis Lietuvos šokio pasaulyje: choreografė pasirinko kitą erdvę, mišrią šokėjų ir dramos aktorių grupę, ir tiek vienus, tiek kitus parodė netikėtai ryškiai. Ilgaamžis spektaklis nuolat keitėsi, jo biografiją rašė daug žinomų Lietuvos aktorių ir baleto artistų - savo šokį su barškalais vienu metu jame turėjo net Vytautas Šapranauskas. Tai kultūrinis ir socialinis eksperimentas, galbūt pasiteisinęs ir 2008-aisiais Maskvos teatro kontekste: smalsu, kaip dramos teatro aktoriai „Moterų krante“ susidoros su bežodžiais plastiniais uždaviniais (Vilniuje spektaklis rodytas ir anksčiau, o šios retrospektyvos programoje - spalio 21 d.).
Dešimtmetis spektaklio brandai nebuvo palankus - lietuviškame pastatyme nujaučiami trūkumai (dramaturgijos stygius, mozaikinė kompozicija), anuomet užgožti eksperimento intrigos, „Moterų krante“ vis labiau ryškėja, ir jų nepajėgia užgožti net prasminės bei emocinės spektaklio korekcijos, ką jau kalbėti apie atlikėjus.
Spektaklis ištįso (jame dalyvauja daugiau aktorių), tapo ryškesnių ir ne tokių ryškių benefisų virtine, kurios suvaldyti nepadeda akivaizdžiai pakeistas spektaklio finalas: sirenų, tolstančio, aidinčio Marlene Dietrich balso ir grėsmingų traukinio garsų lydinyje moterys laikiną krantą palieka be savo mantos, sutrikusios, įsibauginusios - nedrąsiai lipa žemyn: į frontą, į emigraciją, į tremtį, į getą, į koncentracijos stovyklą? Tačiau tai - ne pajausta, bet suvokta prasmė, užbaigianti tą monotonišką gražių moterų paradą, kuriam akompanuoja ne tik Dietrich balsas, bet ir įkyriai pasikartojantis traškančios, užstrigusios plokštelės motyvas.
Epizodų virtinėje - žavingos intermedijos (pvz., pagal dainą „You are the cream in my coffee“) arba net puikūs choreografiniai pavyzdžiai (nematytas trio, kuriame vėl ryškiai pasirodė Olga Lerman). Spektaklio struktūra paslanki - numeriai gali keisti vienas kitą ar net būti praleisti, ir esminės įtakos galutinei spektaklio prasmei neturi.
Gal ir galima suprasti, kodėl Maskvos „Moterų krante“ buvo atsisakyta žvalaus maršo „Wenn die Soldaten durch die Stadt marschieren“, tačiau spektaklis akivaizdžiai daug prarado netekęs epizodo, kuris Lietuvos šokio istorijoje visada išliks kaip Aušros Gineitytės monologas: raiški, ilgesinga, ekspresyvi ir melancholiška muzika su natūraliai iš jos plaukiančia choreografija pakeista sentimentaloku „Ne me quitte pas“, nors choreografinis piešinys ir pats įvaizdis išlaikė nemažai pirmavaizdžio pėdsakų.
Vienas naujausių Cholinos darbų Maskvoje - „Otelas“ - taip pat kartotė, tik lietuviškas jo pirmavaizdis buvo rodomas neilgai. Rusiškame, kuris Vilniuje parodytas du kartus - spalio 22 ir 23 d., išliko Marijaus Jacovskio scenografija bei kai kurie Vidos Simanavičiūtės bei Aleksandro Pogrebnojaus kostiumų siluetai, kuriuos savaip perkūrė Marija Danilova. Esmingai atnaujinti Otelo ir Dezdemonos choreografiniai paveikslai (Vilniuje šiuos vaidmenis kūrė žinomi baleto profesionalai Kusha Alexi ir Amilcaras Moretas Gonzalezas). Kaip ir kiti Cholinos spektakliai, šis - garsų ir reginių koliažas, prisodrintas įvaizdžių ir vaizdinių, iliustruojančių Williamo Shakespeare'o siužetą. Vaizdinių tiek daug, kad jie tarytum užgožia pačią choreografiją, ją slepia, su ja konkuruoja. Pučiamas vėjas, leidžiami dūmai kartais spektaklį paverčia efektų šou, nors atskiros scenos ir įsimena kaip plastiniu bei artistiniu požiūriu organiškos, sklandžios, išradingos. Ypač vyrų, patrauklios disciplinuotumu ir griežtumu. Otelo (Grigorijus Antipenko) ir Dezemonos (Olga Lerman) duetas pirmojo veiksmo pabaigoje atrodo paprastas, aiškus plastiniu ir prasminiu požiūriu, bet antrasis veiksmas - pernelyg tirštas, Dezdemonos agonija - ištęsta, išgyvenama, sapnuojama, įsivaizduojama keliuose planuose, todėl prailgsta, neduoda norimo emocinio efekto, o spektaklio finalas su juodų figūrų eisena aplink iš viršaus nusileidusį gigantišką šviestuvą gali būti naudojamas visut visų šokio tragedijų pabaigose.
Kaip plastinis ir reikšminis balastas pasirodė Juokdario vaidmuo, menkai išplėtotos, dekoratyvinės Emilijos ir Bjankos linijos. Raiškūs, įdomūs, įtaigūs Jago (Viktoras Dobronravovas) ir Kasijo (Pavelas Techeda Kardenas) vaidmenys. Bet spektaklio centre vėl - Olga Lerman, tikra maskvietiškos Cholinos kūrybos žvaigždė, kuriai sušvisti prireikė būtent tokių spektaklių ir tokių sprendimų. Tai būdingas choreografės kūrybos bruožas - atrasti artistą, sukurti aplinką jo galimybėms atskleisti.
Nors meilė Cholinos „Otele“ žūva, vėl laimi grožis, kurį choreografė nepailstamai puoselėja iki pat paskutinio uždangos užsiskleidimo: aktorės, atlikusios bangų, turkų, pavydo minčių vaidmenis ir savo veidus slėpusios po kaukėmis, nusilenkti išdefiliuoja lyg gerai išdresuotos manekenės, persirengusios dar vienais - gražių moterų - kostiumais: aukštakulniai, juodos suknelės, grimas, šukuosenos. Bet ši Anželikos Cholinos kova dėl grožio jau virto ACH teatro kasdienybe ir rutina.
Maskvoje jau perstatyti visi lietuviški Anželikos Cholinos spektakliai, paskutinio - „Vyrai ir moterys“ - premjera įvyko vos prieš tris savaites. Dar anksčiau jos inicijuoti maskviečiai aktoriai lietuviškai sugiedojo teatro meno vadovą Rimą Tuminą šlovinančią dainą iš miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, tačiau šį spektaklį J. Vachtangovo teatro scena vargu ar išvys. Tad tuo įdomiau laukti naujo kūrybos dvidešimtpenkmetį įveikusios choreografės žingsnio. Koks jis bus? Ir kur? Maskvoje? O gal Vilniuje?
