Rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo kūriniai mėgstami ir gana dažnai statomi teatro scenose. Jo manieringas (šį žodį vartoju specialiai, neturėdama omenyje vien neigiamos jo reikšmės) rašymo stilius įtraukia. Tuo pačiu metu ir ardydamas, ir adydamas dramaturgines struktūras Vyrypajevas perkuria tradicinius aktoriaus ir personažo ryšius. Būtent todėl dalis jo pjesių reikalauja kiek kitokios personažo kūrimo strategijos. Tai iššūkis aktoriams - kaip vaidinti it dėlionė fragmentišką, dėl savo psichologinio stabilumo daug klausimų keliantį, tačiau psichopatologijai nepasiduodantį personažą? Kuriam kraštutinumui jį priskirti, kai šis neišsitenka nei formos, nei turinio paribiuose? Vyrypajevas savo pjesėse ant kortos stato ne tik įmantrią dramaturginę struktūrą, manieringą kalbėjimo stilių, bet ir personažų psichologinį vientisumą. Ši neįprasta metodika siūlo labai įvairią būsimo spektaklio interpretaciją, galbūt todėl Vyrypajevo pjesės kartojasi ir skirtingų Lietuvos teatrų repertuaruose. Praėjusiais metais įvyko dvi Vyrypajevo pjesės „Irano konferencija“ premjeros: viena - Oskaro Koršunovo teatre (režisavo Artiomas Rybakovas), kita - Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre (režisavo Aleksandras Špilevojus). Štai ir viena pjesės „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ interpretacija šių metų pabaigoje papildė Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuarą, o kitų metų pradžioje dar viena atsiras Oskaro Koršunovo teatre. Toliau apie tą, kuri jau įvyko - tai Sakartvelo režisierės Nino Maglakelidzės darbas.
Donaldas (Sigitas Šidlauskas) tvirtina, jog pirmadienio vakarą Markusas svečiavosi jo namuose. Sara (Goda Petkutė) įsitikinusi, jog tą vakarą Markusas negalėjo būti pas Donaldą, nes jis kalbėjosi su Sara jųdviejų su Robertu (Dainius Svobonas) bute. Tai vis dėlto kur pirmadienį buvo Markusas? Iš spektaklio „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ žiūrovai išleidžiami negavę atsakymo. Markusas net nepasirodo scenoje, Markuso balso nepavyksta išgirsti Robertui kalbant su juo telefonu. Ne tik jokios užuominos, kas tas paslaptingasis Markusas, bet ir jokio įrodymo, kad jis iš tiesų egzistuoja. „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ - ir apie tai, bet ir visiškai apie ką kita.
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ pristatomas kaip „komiškas detektyvas apie vienatvę“. Paradoksalus spektaklio apibūdinimas tarsi iš anksto numato tam tikrus saugiklius žiūrovui. Žinoma, suprantu, kaip veikia spektaklio reklaminės kampanijos ir kokių antraščių laukia žiūrovai. Suprantu ir tai, kad dažnai visus savo spektaklius teatrai linkę „palengvinti“. Tačiau ar kartais neapdairiai kartu nėra palengvinamas ir pats spektaklių turinys? Turiu galvoje, ar nurodant tam tikras suvokimo gaires nepadaroma dar didesnės žalos? Ar norint padėti spektakliui kvėpuoti, jis nėra uždusinamas pirma laiko? Žinoma, ir pats režisierius turi prisiimti atsakomybę už kontekstą, kuriame gimsta jo kūrinys. Bet ar ne dažniau norime tik parduoti teatro produktus užmiršę, kokia tikroji tų kūrinių paskirtis? Auginti, suteikti užuovėją, pasiimti už rankos ir vestis kartu.
Tai, ką Vyrypajevo pjese mėgina parodyti Nino Maglakelidzė nėra vien „komiškas detektyvas“. Na, bent ne ta paviršutiniška prasme, kuri žiūrovams dažniausiai yra transliuojama. Tai skaudus absurdas, kuriuo perpildyti mūsų santykiai, tai jausmų skurdas, nesusikalbėjimas ir savęs nebepažinimas, tai visiškas vienatvės klyksmas, kuris kiekvieno namuose susigeria į kilimais nuklotas grindis. Per scenoje net neegzistuojantį personažą pamažu sugriūva trijų žmonių gyvenimai - draugystė, santuoka, pasitikėjimas.
Ši Vyrypajevo pjesė siūlo ir tam tikrą vaidybinį tūrį. Vienas jų - tas komiškas paviršius, kuriam retsykiais ir pasiduoda Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai. Jie juokina žinodami, kad juokina. O juokinamieji juokiasi. Komiškas detektyvas: kur pirmadienio vakarą buvo Markusas? Kitas pjesės lygmuo - tai tas „apie vienatvę“. Jis ateina iš tylos, pauzių, iš bejėgiškumo visiems aktoriams sukrintant ant žemės vieniems šalia kitų, - jau žinant, kad ji neištikima, jis egoistas, o jis melagis. Tai žmogiškas laukimas, kai kažkas šalia, tau artimas, įbedęs akis į grindis pasakoja savo prisiminimą apie nuplaukusį gyvenimą. Prisiminimą iš savo ateities. Aktoriams šias akimirkas pavyksta užčiuopti, kai jie nustoja aiškinti pjesės prasmes, persistengti rodydami spektaklio ženklus, „pervaidinti“ personažus. Kai kalbama tarp teksto paliktais tarpeliais. Kai dramaturgija išyra tekstu ir pradedama adyti savo pačių buvimu.
Nino Maglakelidzė nėra tik režisierė, „Vasaros vapsvose...“ ji sukūrė ir vizualinę bei garsinę spektaklio atmosferą - kostiumus, scenografiją, muzikinį foną. Girdėdama labai aiškų pjesės perskaitymo toną Maglakelidzė viską kreipia abstraktumo link. Viena vertus, per nekonkrečius, tik kryptį nurodančius sceninius ženklus, režisierė pasakoja labai konkrečią istoriją - vyro, žmonos ir jųdviejų šeimos draugo pokalbį. Tačiau pokalbio centre esanti istorija vienu metu turi bent tris skirtingas scenoje veikiančiųjų versijas. O kiek dar jų esti salėje... Galbūt reikėtų leisti jiems patiems išgirsti save?
