Jankevičius, Shakespeareʼo pjesę laisvai „perkeldamas“ į šiandienos politiką, nors ir randa tikslių atitikmenų, bet pernelyg suniveliuoja visus pasirinktus popkultūros ir sąmokslo teorijų ženklus. Jis kritikuoja visus ir viską.
Muzika, vaizdo projekcijos ir kultūriniai simboliai trumpam pagauna protą arba širdį, tačiau jų efektui praėjus vėl lieki stebėti tą patį farsą, kurį matei jau pirmame „Venecijos pirklės“ veiksme.
