Politikų ir aktoriaus puota

2005-06-13

aA

Kaip ir įprasta festivaliams, jiems baigiantis išmetami visi turimi koziriai – geriausi spektakliai, festivaliui uždedantys pabaigtuvių vainiką. Šių metų Naujosios dramos akcijos koziriu tapo olandų grupės „ZT Hollandia“ režisieriaus Johano Simonso spektaklis „Balsai“, kuris jau aštunti metai gali girtis legendų ir prestižiškiausių teatro apdovanojimų gausa. Ko gero, viena iš spektaklio nemirtingumo priežasčių yra ta, jog dramaturginei medžiagai pasirinkti laiko nenugalimi Piero Paolo Pasolinio tekstai, pristatantys keturių šiandieninės visuomenės lyderių, savotiškų tironų, portretus. Tačiau pagrindinės ovacijos už „Balsų“ aktualumą turėtų atitekti Jeorenui Willemsui – genialiajam šio monospektaklio aktoriui. Būtent Willemso buvimas čia ir dabar, pvz., vieno iš aktoriaus personažų reakcija į fragmentiškai iš žiūrovų pusės pasigirstantį kostelėjimą ar juoką, publiką paverčia realiai egzistuojančiu stebėtoju, kuris už durų godžiai šnipinėja neformalų aukštuomenės atstovų susirinkimą. Pastarasis vyksta prie nusiaubto stalo, kur nugerti gero vyno ar konjako buteliai, apšnerkštos servetėles ir nučiupinėtos taurės, tiek politikui, tiek nusikaltėliui ar įtakingos kompanijos prezidentui savaime sukuria jaukią, atvirai ciniškiems pokalbiams tinkamą atmosferą.

Įtakingų asmenų penkiukė (režisierius Simonsas Pasolinio personažų kvartetą papildo penktuoju – „Shell“ kompanijos direktoriaus Coro Herkströkerio – balsu, spektaklyje panaudodamas spaudoje pasirodžiusią lyderio kalbą), įkūnijama vieno aktoriaus, „Balsus“ paverčia stulbinančiu Willemso solo pasirodymu. Minimalūs aktoriaus judesiai, pvz., persėdimas nuo vienos kėdės ant kitos, tampa netikėtais transformacijos aktais. Kuklūs vizualiniai štrichai – paralyžiuota plutokrato šypsena, raudonos iš po stalo matomos sukčiaus „lakierkos“, perukas ar padažytos lūpos – tėra pagalbinės aktoriaus priemonės psichinei transformacijai.

O šalia ciniškų vadovų kalbų papasakota intelektualo šventumo ir jo kelio į šlovę istorija, kur atpažįstamas faustiškas sandėris su velniu arba iš mitų žinomas virtimo akmeniu motyvas,- tai šalia politinę apgaulę išduodančių balsų suskamba kaip moralės ir teisėtos valdžios klausimą apdainuojanti filosofinė, fantasmagorinė serenada.

recenzijos
  • Būti kūrinio viduje

    Tai yra kūnų, balsų ir emocinių laukų sąveika, kurioje žiūrovams paskirta vieta kūrinio viduje. Akivaizdu, kad būtent pribloškianti garso choreografija sukuria „Unearth“ vertės esmę, įgalina kūnus veikti.

  • Besivejant gulbę iš padangos

    Spektaklis „Pažadink savo vidinę deivę“ ne pamokslauja, o kviečia kartu juoktis – iš savęs, iš absurdiškų, bet įspūdingai pateiktų praktikų, ir iš visko, kas galbūt pernelyg rimtai pateikiama mūsų kasdienybėje.

  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.