Nedėkingas dalykas - rašyti straipsnį apie naują premjerą, kai spauda, regis, ją jau pakrikštijo ir recenzijomis, ir kritika, ir vertintojų verdiktais. Anaiptol neketinu kvestionuoti tų nuosprendžių, tuo labiau kad ir griežtų vertintojų argumentai nepalieka apeliacijos galimybės, ir visa mūsų teatrinės ir teatrologinės minties šio meto kryptis savaime lyg ir patvirtina tokių vertinimų teisingumą. Tačiau būtent todėl ir noriu pasamprotauti apie naujausią mūsų teatro „Žuvėdrą“, ir jos kontekste - apie minėtą teatrinės minties kryptį apskritai.
Kadaise iš garsios rusų teatro kritikės Natalijos Krymovos teko girdėti apie ginčą, kuris vyko tarp dviejų garsių XX a. pabaigos Rytų Europos teatro režisierių, čeko Otomaro Krejčos ir sovietinio režisieriaus Anatolijaus Efroso. Šie patyrę Antono Čechovo pjesių sceniniai interpretuotojai aistringai diskutavo, kodėl pagrindinis pjesės „Žuvėdra“ personažas aktorė Arkadina teatrinio sezono įkarštyje smagiai leidžia laiką su savo meilužiu Trigorinu užkampio dvare, užuot intensyviai vaidinusi periferijos scenose? Tuosyk, kiek žinoma, bendros nuomonės nebuvo prieita. Tačiau naujame režisieriaus Rimo Tumino pastatyme, regis, galima įžvelgti atsakymą ir į šį klausimą, ir į daugelį kitų, kurie nuolat iškyla, kai scenoje interpretuojama ši viena garsiausių Europos teatro klasikinių pjesių.
Čechovo „Žuvėdra“ yra populiarus ir kartu paslaptingas klasikinis kūrinys. Jo pastatymų istorija itin gausi, Lietuvos teatrų istorijoje taip pat (prisiminkime kad ir Dalios Tamulevičiūtės statytą spektaklį Jaunimo teatre, Eduardo Mitnickio Rusų dramoje ir Jono Vaitkaus - Kauno dramoje). Tačiau nepavyksta prisiminti nė vieno tokio karto, kai ir vertintojai, ir patys statytojai galėtų konstatuoti, kad šimtu procentų pavyko įveikti šią dramaturgijos viršūnę.
Daugybė pjesėje slypinčių paradoksų taip ir likdavo neišspręsti. Vienas pagrindinių - kodėl pjesės žanras paties autoriaus įvardytas kaip komedija, o siužetą vainikuoja tragiška pagrindinio herojaus savižudybė? Kaip tai gali būti organiškai susieta viename sceniniame kūrinyje (kad tai kažkokiu būdu organiškai sukomponuota paties pjesės autoriaus, tuo kažkaip lig šiol neabejota)?
Čia derėtų paminėti, kad gausi Čechovo pjesių pastatymų istorija, prasidėjusi nuo XX a. pradžios ir garsiojo Maskvos Dailės teatro, iš dalies pasitarnavo ir ne visai gerai. Nuo pat tų pirmų pastatymų susiklostė tam tikras „čechoviškas stilius“, dažnai išvirstantis į „stiliuką“. Šio autoriaus pjesių personažai scenoje tradiciškai skleidė kažkokią švelniai pakylėtą ir šiek tiek apsiblausiusią sibaritišką nuotaiką, kaip gražios žuvelės plūduriuodami po sceną kaip po akvariumą ir transliuodami į erdvę labai patogų vaidinti tekstą. „Žmonės geria arbatą, ir čia pat dūžta jų likimai“, - toks būdavo bendras nerašytas Čechovo pjesių pastatymų kodas. Berželiai svyruonėliai „Trijose seseryse“, patriušęs dvarelis „Ivanove“ ar „Dėdėje Vanioje“ ir nesutramdomas romantiškas skrydis „Žuvėdroje“, įvardyti kaip „čechoviška poetika“, ilgainiui tapo tais štampais, kurie būdavo arba sceniškai eksploatuojami, arba su kuriais būdavo sceniškai ginčijamasi.
...O Rimo Tumino spektaklyje jokios žuvėdros nėra. Nėra jokio pakylėto dvasios skrydžio, nėra laisvo ir gaivališko sklendimo virš paslaptingo ežero vylingų vandenų, nėra širdį veriančio čaižaus klyksmo. Yra tik paukščio maita nešvarioje brezentinėje kuprinėje, kurią su pasidygėjimu šveičia į šoną Trigorinas. Ir iškamša spektaklio finale...
Čechovas buvo bene pagrindinis XX a. antrosios pusės Vakarų teatro autorius. Statydami jo pjeses, teatrai ir režisieriai sėkmingai sprendė ir savo meninės regeneracijos, ir trupių užimtumo problemas. Kuri teatro primadona, amžiumi išslydusi iš džuljetų kategorijos, nenorėjo suvaidinti Arkadinos? Ir vargas būdavo tam režisieriui, kuris neatspėdavo primadonos kėslų... Ir jai, ir jam, ir visiems būdavo a priori aišku, kaip dera vaidinti šią scenos karalienę ir kokiomis intonacijomis išpuošti Trigorino suviliojimo sceną: „Jis mano! Jis mano!..“
...Agnės Šataitės (savaime suprantama, ir Tumino, šis patikslinimas čia galioja visiems vaidmenims) Arkadina nėra sena moteris. Jos amžius jai nėra vienas iš personažą charakterizuojančių bruožų. Bet personažo laikas yra lemiama šio vaidmens esmė. Laikas, slystantis pro pirštus, žudantis visas viltis ir visus tikslus šviesos greičiu stumiantis horizonto link.
Iš visų personažų ši Arkadina apimta didžiausio nerimo ir nevilties, kūrybinės ir psichologinės krizės. Ir vienadienis literatūros „genijus“ Trigorinas jai - paskutinis išsigelbėjimas, kurio ji žmogiškai ir moteriškai (o kartais ir bobiškai) griebiasi kaip skęstantis šiaudo. Iš šio vaidmens taip ir matyti: Arkadina, negavusi vaidmenų (arba negavusi trokštamų vaidmenų, arba susipykusi su antrepreneriais), trenkė teatrų durimis (jie dar pasigailės!) ir priprašė Trigorino išvažiuoti su ja pailsėti į kaimą. Atrodytų, ji jo maldavo: „Išvažiuokime iš čia į gamtą! Ten taip nuostabu! Tau bus nuostabi aplinka rašyti romaną!“ O iš tikrųjų tame kaime siautėja chamas Šamrajevas, beviltiškas senukas Arkadinios brolis Sorinas nuolat krenkšti ir priekaištauja dėl pinigų, o nevykėlis sūnelis Treplevas trikdo genijaus dėmesį kvailais vaidinimais ir idiotišku noru ką nors nušauti arba nusišauti.
Užuot sutvarkiusi savo sielos ir gyvenimo reikalus, Šataitės Arkadina dar labiau viską supainioja ir pati patenka į tuos, anot vertėjo Sigito Parulskio (ne Antono Čechovo!) „spyyystus“... (Beje, šio vertėjo darbo rezultatai, klausantis teksto, kartais kėlė abejonių. Pvz., kam reikėjo Treplevo autocharakteristiką „Aš - Kijevo miesčionis!“ keisti į „Aš - Kijevo miestietis!?“ Kokia prasmė?). Ir garsioji Arkadinos - Treplevo „sugundymo“ scena čia pateikta kaip kvailoka, dviejų nelaimingų padarų nenatūraliai teatralizuota, vulgari sueitis. Absurdiška, kaip ir daugelis dalykų šio spektaklio personažų (ir, beje, mūsų visų) gyvenimuose...
Retrospektyviai žvelgiant į visą regėtą Čechovo pjesių (taip pat ir „Žuvėdros“) pastatymų patirtį, kyla įtarimas, kad susiklosčiusi monolitinė tradicija yra klaidinga. Įsiskaičius į pjesių tekstus, ilgainiui užgimsta įspūdis, kad Čechovo pjesėse iš tiesų viskas pagrįsta personažų ir situacijų nesutapimu bei neatitikimu. Arkadina atvyksta į kaimą, siekdama romantinės pastoralinės idilijos, o užsitarnauja šiurkščią „ūkišką“ kasdienybę ir skandalus. Liguistai ambicingas Treplevas bando sudominti viešinčias įžymybes isteriškai dekadentišku spektakliuku, kuriam akivaizdžiai pasirinkta ir ne ta vieta, ir ne tas laikas. Savo paties genialumo nukamuotas beletristas Trigorinas, nutaręs pabėgti į gamtą nuo jį ištikusios kūrybinės krizės, patenka į banalybių verpetą ir iš tos nevilties įsikabina į beprasmišką romaniūkštį su juokinga provincijos mergaite...
Čia straipsnio skaitytojas galėtų paklausti: kaipgi taip atsitiko, kad autorius, regis, matė visiškai kitą spektaklį, negu tas, apie kurį rašė ir kurį sukritikavo šios polemikos subjektas ir objektas, teatrologė Rasa Vasinauskaitė ir jos straipsnis „Žuvėdra ir kiti demonai“ („7md“, 2009 01 23)? Kaip taip galėjo atsitikti, kad du (tikrai nemirsim iš kuklumo) patyrę žiūrovai ir vertintojai, regis, matė tuo pačiu metu du skirtingus spektaklius?
Manau, kad tokio paradokso priežastis yra visiškai skirtingi teatriniai principai, kuriuos abu išpažįstame ir kurį išpažįsta bei deklaruoja režisierius Rimas Tuminas drauge su savo jaunų, patrauklių, gabių, labai darbingų ir tokių žaviai nepatyrusių aktorių komanda.
Bet apie tai (taip pat ir apie tai, kam A. Čechovui ir R. Tuminui buvo ir yra reikalingas paskutinis pjesės „Žuvėdra“ veiksmas, ir apie tai, kaip Tumino teatras sklando virš Baltarusijos, ir apie tai, kokį vaidmenį šiame spektaklyje vaidina „fortepijonas krūmuose“, ir apie kita) skaitykite kitame „7md“ numeryje.
B. d.
