Išgirdusi naujieną, kad Oskaras Koršunovas stato „Katedrą", kurį laiką maniau, kad tai bus veikalo parodija, satyra, groteskas. Juk „Katedros" statymas - tai egzaminas iš Lietuvos istorijos, tai literatūros, poetinio žodžio ir konservatyviomis laikomų moralės normų invazija į postmodernaus teatro valdas, tai akibrokštas aktoriams, puikiai įvaldžiusiems ir demonstruojantiems scenoje - be kitko - ir šiandieninių marginalų psichologiją bei jų gyvenimo būdą. Tautos dainius - ir Oskaras Koršunovas? Iškili „dešimties giesmių drama" - ir jo teatrui įprastas žargonas? Buvo įdomu, kaip šiame spektaklyje atsiskleis Lietuvos ir pasaulio publikos ovacijomis sutikti, tarptautinius festivalius sužavėję, kritikų išliaupsinti postmodernaus teatro bruožai, kaip antai: režisūros autonominė reprezentacija, dekonstrukcinė teksto strategija, nauji sceninės naracijos principai, naratyvo dedramatizacija, teatrinių elementų dehierarchizacija, spektaklių polimorfiškumas, polisemiškumas, vaidybos autentiškumas, aktoriaus techniškumo ir/ar kūniškumo manifestacija (iš: Rasa Vasinauskaitė, „Laikinumo teatras", Vilnius, 2010). Buvo smalsu į tai pažvelgti iš profesinės - teatrologinės - pusės.
Tačiau režisierius savo pasisakymuose nei prieš premjerą, nei po jos nešnekėjo apie teatrinę formą, jis daugiau kalbėjo apie savąją „Katedros" idėją, apie visuomenės ir asmeninę amžiaus vidurio krizę, apie savo teatrinę patirtį, - o tai permušdavo kiti jo interviu apie paskutinįkart rodomą „Shopping and Fucking" ir kitus giminiškus pastatymus, jų socialinę reikšmę ir mūsų „nesikeičiančią vartotojišką visuomenę", kuriai visados būsianti aktuali ne tik „Shopping...", bet ir „Žaldokynė" (?). Tada jaunas Koršunovo kolektyvas, ėjęs „koja kojon su įvykiais Europos teatre", devintojo dešimtmečio pradžioje ėmėsi gydyti „užsikonservavusį lietuvių teatrą" (turbūt samprotaujama ne apie Nekrošiaus, Vaitkaus, Tumino teatrą?) ir „konservatyviąją visuomenę" (ką tik, beje, nuvertusią pusę šimto metų trukusią komunistinę diktatūrą). 1997 m. režisierius pastatė pirmąjį ir iki pernykščio „Išvarymo" vienintelį savo repertuare lietuvišką veikalą - Sigito Parulskio „P.S.Byla O.K." Spektaklyje vaistai nuo konservatyvumo buvo išties paveikūs: jaunieji Lietuvos žiūrovai - būsimieji emigrantai - gavo piliulių prieš nesveiką patriotizmą, nes plojimais palydėjo scenos personažo žodžius: „Man teka snarglys... teka ir teka... geltonas... žalias... raudonas... teka ir teka..." Gal taip kalbėjo vienas iš tų, kurie dabar, po penkiolikos metų, rodomi „Išvaryme"? Tiktai kas juos išvarė?
Todėl natūrali 2012-ųjų teatro sensacija - režisierius Oskaras Koršunovas atsigręžia į 1971 m. sukurtą Justino Marcinkevičiaus „Katedrą", trečiąją „tautinio epo" dalį, poetinę dramą su ryškiu savo laiko antspaudu ir universalių būties problemų mazgu. Dramoje ieškoma fundamentalių tautos vertybių, keliamas valdžios, menininko laisvės, talento ir atsakomybės konfliktas, o draminis veikalas remiasi poetinio žodžio galia. Kaip iš to išsipainios Koršunovas teatras, išpažįstantis visai kitokią meninę kalbą ir kitokias vertybes?
Išsinarpliojo ir susitvarkė paprastai - išsižadėjo principinių „savo teatro" nuostatų ir „medijų sukurtos hipertikrovės" estetikos. Nacionalinio teatro scenoje beveik nematėme vulgarybių (nebent vyskupo ir vienuolės fucking), nematėme personažų, „spjaudančių" ar „vemiančių tikromis mišrainėmis" (Vaidas Jauniškis apie „Shopping and Fucking" 1997 m.), o ir pamatiniai OKT aktorystės principai, „išlaisvinę aktorius nuo būtinybės vaidinti, apsimetinėti, ieškoti tipiškų savo personažų bruožų" (Rasa Vasinauskaitė, op.cit.) šiame spektaklyje netaikomi. Teko ir vaidinti, ir apsimetinėti. Daugiau ar mažiau sėkmingai - kaip ir bet kuriame kitame teatre. Režisierius paklūsta netgi autoriaus remarkoms. Kai dramaturgas rašo: „Tuo metu sceną minutėlei nušviečia krintanti kometa. Motiejus žegnodamasis puola ant kelių. Scenos gilumoje akimirksniui švysteli dabartinės Katedros fasadas su šešiomis kolonomis" - autoriaus nurodytieji veiksmai čia ir kitur skrupulingai atkartojami. Tuo tarpu režisierius teigia, kad „dramaturgija yra šiuolaikinė tik tada, jei ji įkvepia naują teatro kalbą ir scenoje atsiranda tai, ko iki šiol nebuvo". Tai ko gi nebuvo?
Marcinkevičiaus dramos veikėjai pratęsia ir įtvirtina Balio Sruogos, Juozo Grušo istorinių pjesių komponavimo ir personažų kūrimo principus. Būdami individualūs, tie veikėjai turi istorinio konkretumo bruožų, jie ir veikia, ir filosofuoja, jie klysta, bet turi aiškų moralinių vertybių matą. Šiuo atveju nelieka vietos postmodernaus teatro aktoriaus kūniškumo ir techniškumo manifestacijai, nors ilgas „Katedros" veikėjų sąrašas subūrė talentingų aktorių kolektyvą.
Grėsmingą, tamsią griūties, karų, žūties ir menininko kančios kupiną spektaklio atmosferą padeda sukurti įspūdinga kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika, pasitelkusi Petro Vyšniausko saksofoną, chorą „Brevis". Tačiau didžiausias krūvis perteikiant scenoje amžių kvėpavimą tenka dailininkui Vytautui Narbutui. Jo sukurtame scenovaizdyje - istorinis Vilnius, prisodrintas barokiškų meno ir buities ženklų bei simbolių. Videoprojekcijose (autorius Rimas Sakalauskas) išnyra senojo miesto panorama, Katedros fasadas, scenoje ją pratęsia vargonai su barokinių skulptūrų siluetais, masyvūs bažnytiniai suolai, pastoliai, smuklės aplinka ir t.t.. Visam scenovaizdžiui vienovę ir metaforišką prasmę suteikia vertikaliai scenos gilumoje kabančios ir efektingai apšviečiamos grandinės. Pagrindinis spektaklio simbolis - švytinti ažūrinė metalo kolona, apie kurią ir kurioje koncentruojamas antrosios dalies sceninis vyksmas (kolona naudojama net pernelyg tiesmukai - aktoriams tenka sunkiai ropštis grandinėmis aukštyn, kad pasakytų savo monologą).
Ilgi „Katedros" veikėjų monologai spektaklyje priartinami prie natūralios kalbos (argi šiandien dar būtų įmanoma surasti pasaulyje teatrą, kuriame artistai bylotų patetiškai?), o atlikėjai sąmoningai šiurkština ir forsuoja balsus, besistengdami išlaikyti forte ir fortissimo - spektaklyje daug triukšmo ir riksmo.
Įtikina Dainiaus Gavenonio sukurtas pusamžis vyriškis - vyskupas Masalskis, žmogiškų dvejonių kankinamas, nors kaustomas savo padėties ir įsitikinimų. Priklausomai nuo konteksto ir partnerio, šio personažo įtaigumas atskirose scenose nėra lygiavertis.
Žibintininkas Motiejus (Arūnas Sakalauskas), būdamas pjesėje liaudiškos išminties ruporu (kaip ir puodžius dramoje „Mindaugas"), viso spektaklio metu protingai vingiuoja herojaus minčių takais ir jo likimo keliais - ligi pat Judošiaus galo... Ryškų epizodinį vaidmenį su laiko ir vietos koloritu pademonstravo finale Ramutis Rimeikis (Kapitulos maršalka), jaudinančiu tikrumu išsiskyrė Pauliaus Ignatavičiaus poetas Povilas, ypatingai sukilėlių scenoje Katedros požemyje, skaitantis Mikalojaus Daukšos „Postilės" prakalbą.
Lauryno, architekto, 1794 m. Vilniaus municipalinės sukilėlių gvardijos vado vaidmuo patikėtas jaunam aktoriui Mariui Repšiui. Pagal režisieriaus suvokimą kaip tik toks ir turi būti tyras svajotojas, naivus idealistas, laisvas Apšvietos epochos Europos žmogus, Katedros kūrėjas, menininkas, kenčiantis dėl priklausomybės nuo galingųjų malonės. Scenoje jis ir yra itin jaunas, itin kuklus ir pilkas, su drobiniu kelionmaišiu ir gobtuvėliu, vaikiškai atviras, emocingas, ir, nepaisant pasikeitusių aplinkybių ir vis rūstesnės realybės, iš esmės nuo pradžios iki pabaigos nepasikeitęs. Suprantu tokio personažo idėją (gal kartais ir jaunimas jame atpažins savą?), bet, mano akimis, Katedros kūrėjui, vienai ryškiausių savo epochos Vilniaus miesto figūrų, Mariaus Repšio vaizduojamas „vaikelis" yra per trapus, šis nepakelia brandaus istorinio veikėjo turinio ir svorio.
Nepamirštamą aktorinio meno fejerverką pateikia aklas smuikininkas - Saulius Bareikis. Atrodęs vien tik kaip scenovaizdžio „detalė", aklas smuikininkas staiga pratrūksta nenusakomai ekspresyvia plastika ir tarsi skausmo pliūpsniu išsprogdinta daina apie grūšią - ir nuslūgsta vėl. Kas tai buvo? Regėjimas? Gal.
Yra spektaklyje efektingų mizanscenų, bet yra ir pigiausių melodraminių perlenkimų - nuo jų reikėjo gelbėti pačią pjesę, o ne piktnaudžiauti „širdį draskančiomis" banalybėmis su riksmais ir raudojimais dešimteriopai sustiprintu garsu.
Lyginti su ankstesniais (30-40 metų senumo) Henriko Vancevičiaus ir Povilo Gaidžio „Katedros" pastatymais Nacionalinio teatro scenoje ar Klaipėdoje jau neįmanoma - tai kaip praėjusi diena. Jie buvo tokie, kokie buvo. Formą ir turinį jiems taip pat diktavo dramaturgija.
Kalbėdamas apie „Katedrą", Oskaras Koršunovas nuolat kartoja apie būtinybę kiekvienam atstatyti savyje katedrą. Ką tai reiškia režisieriui? Maištą prieš anksčiau skelbtas „teatrines manifestacijas" ar atgailą dėl to, kad „esame užmiršę katedrą", kad jos savyje nestatome? O gal patriotiniu skambesiu daug aukotojų pritraukęs spektaklis Nacionaliniame dramos teatre yra kaip tas skulptoriaus Tado Gutausko kūrinys „Laisvės kelias", kurio statybai kiekvienas galėjo išsipirkti vardinę plytą?
