Kas turi atsitikti žmogui, kad jis artėjant senatvei neprisimintų (ir nenorėtų prisiminti) savo gyvenimo? Ir ne kokių nors sunkių, trauminių patirčių, o keleto dešimtmečių laimės ir pilnatvės. Ir kaip rasti jėgų ir matyti prasmę gyventi tada, kai tai, kas geriausia, liko nesugrąžinamoje praeityje, o dabartis ir tai, kas laukia ateity, atrodo kaip apgailėtina smukimo trajektorija? Apie tai yra naujausia Vilniaus mažojo teatro premjera pagal vėlyvą garsaus amerikiečių dramaturgo Arthuro Millerio (1915-2005) pjesę „Aš nieko neprisimenu“ (1987), režisuota Kirilo Glušajevo. Pusantros valandos trunkančiame senų draugų - našlės Leonoros (aktorė Gintarė Latvėnaitė) ir Leo (aktorius Gediminas Girdvainis), jos mirusio vyro Frederiko draugo ir profesinio pagalbininko - susitikime nuolat judama pirmyn ir atgal tarp dabarties ir praeities. Tik Leo prisimena praeitį ryškiai, detaliai, su dėkingumu ir džiaugsminga nostalgija, kaip aukso amžių, o Leonora sako (ir atrodo) visiškai nieko nebeprisimenanti.
Dar spektakliui neprasidėjus, į salę besirenkantys žiūrovai panardinami į praėjusio tūkstantmečio amerikietiškų šlagerių apie meilę garsus. Mariaus Jacovskio kurtą scenovaizdį nuo salės skiria perregima pilkšva ekrano uždanga, - lyg nespalvotame kine, - ant kurios baltomis titrų raidėmis užrašyta šiuolaikinio rusų dramaturgo Aleksejaus Slapovskio citata: „Savo prisiminimų teatre esame ir režisieriai, ir aktoriai, ir dažniausiai ten yra vaidinamas „tos vienintelės“ meilės siužetas. Keista, siužetas atrodo seniai išsemtas, o spektaklis vis kartojasi, virsdamas tai komedija, tai farsu.“ Scenovaizdis - nedidelė medinio namo virtuvė, kurios centre stovi valgomasis ir sykiu darbo stalas - vaizduoja ne „tikrą“ interjerą, o įrengtą kino paviljone (dalis „virtuvės“ rakandų nudažyti vienoda pilka spalva, kad niekam nekiltų iliuzijos dėl interjero priklausymo kinematografinei, o ne kasdienei tikrovei). Už įstrižai scenoje sumontuotos „virtuvės“ sienų ir pro jos „langą“ matosi filmavimui įjungti prožektoriai - tai kinas teatre. Ir tai ne koks netikėtumas, perspektyvos perkeitimas, ištinkantis žiūrovus spektaklio veiksmo metu ar jo pabaigoje, o spektaklio interpretacinis įrėminimas, į kurį režisierius įveda nuo pat pradžių ir kuris kartu su minėta citata „suorientuoja“ žiūrovus (retro) kinematografiškai melodramai.
Pjesės veiksmas - kas vakarą pasikartojanti scena, kai senstanti našlė Leonora atvažiuoja praleisti vienos-kitos vakaro valandos ir išgerti viskio pas vienišą buvusį šeimos, o dabar jau tik jos draugą, kurį jau pradėjo kamuoti senatvinės ligos. Iš pažiūros čia nieko ypatingo nevyksta - kasdieniškas pasikalbėjimas, labai panašus į daugybę metų kartu nugyvenusios sutuoktinių poros dialogą. Irzlumas, nuovargis, kasdienybės nuobodis retkarčiais praskaidrinamas prisiminimų apie praeitį ar sušildomas vienos kitos frazės, primenančios, kad šitie du švelniau ar pikčiau bambantys žmonės brangina vienas kitą, yra vienas kitam reikalingi ir neturi nieko artimesnio. Bet, žinoma, tai tik paviršius. Arthuras Milleris nebūtų tituluojamas vienu reikšmingiausių amerikiečių dramaturgų, jei būtų paskyręs pjesę (tegu ir vėlyvojo laikotarpio, parašytą jau įžengus į savo aštuntąją dešimtį) kiek tragikomiškam senukų nesusikalbėjimo melodramatizmui. Jei tik taip, sušildyti sentimentų po spektaklio tikrai galėtume tiesiog važiuoti apkabinti savo tėvų, kaip kad kviečia premjeros režisierius.
Bet senatvė nėra tik jaukus nurimusių aistrų, veiklos apribojimo ir ties buitimi bei prisiminimais vis labiau besikoncentruojančio gyvenimo tarpsnis. Tai laikas, kai subyrėjus į dulkes daugybei buvusio gyvenimo įvykių ir nelikus galimybės dangstytis ateities planais nei viltimis, išryškėja pats tavo esmės skeletas, vienintelis nešantis iki pat pabaigos išgrynėjusia, nuoga finišo tiesiąja. Millerio pjesės Leonora ir Leo - dviejų diametraliai skirtingų gyvenimo strategijų žmonės (galima interpretuoti ir kaip du prieštaringus impulsus viename žmoguje). Kiek supaprastinus, juos galima būtų apibrėžti taip: egzistencialistas, stoiškai susitaikęs su savo mirtingumu ir ribotumu bei su dėkingumu priimantis gyvenimo mažumą ir kuklias savo pastangas jame - tai Leo, ir nusivylusi „tikinčioji“ (kad ir kuo ji būtų tikėjusi) Leonora, kurią lemtis ilgai lepino, bet galiausiai atėmė pagrindinę dovaną - ją dievinusį ir visais atžvilgiais turiningą gyvenimą suteikusį sutuoktinį. Leonora nenori atsiminti praeities, negali susieti jos su dabartiniu savo gyvenimu, kurį laiko beprasmiu, ir nors išoriškai nepasiduoda, tačiau išgyvena sunkią neviltį. Vienintelis būdas ištverti - pamiršti praeitį, nes praeities laimės ir prasmės niekaip neįmanoma susieti su, jos požiūriu, tuščia ir beprasme dabartimi ir ateitimi. Nieko neatsiminti, kartoti „aš nieko neatsimenu“ yra patikima anestezinė uždanga, vienintelė strategija ištverti dabartį.
Kirilas Glušajevas savo interpretacija renkasi greičiau uždangstyti nei apnuoginti, užglaistyti ir užglostyti nei išryškinti, pridengti - labiau nei atverti. Jis nenori gąsdinti žiūrovų neviltimi, nenori pastatyti jų akistaton su šituo visiškai realiu ir daugumos mūsų laukiančiu klausimu: o ką daryti, kai gyvenimas pradės išrenginėti, atiminėti tai, ką turėjai ir kas, atrodė, tau nekvestionuojamai priklauso, bet paskui paaiškėjo, kad ne, nepriklauso niekas, ir viskas po truputį, o gal ir vienu ypu bus atimta. Jis nori jaukaus spektaklio vyresniojo amžiaus žiūrovams, švelnios pramogos, malonios iliuzijos, kad gyvenimo tikrovę galima lengvai transformuoti atminties vykdomu „režisūrinio“ interpretavimo judesiu (kaip sufleruoja Slapovskio citata - spektaklio epigrafas). Bet šitaip režisierius atsisakė galimybės duoti žiūrovams šį tą žymiai vertingesnio - pakviesti įsisąmoninti tai, kas laukia (o gal jau ir ištiko). Arba net pasiūlyti mintį-įrankį, idėją-ginklą prieš artėjančią neišvengiamybę.
Sprendimas įdėti pjesės veiksmą į kinematografinį aptaisą - estetiškai patrauklus, istoriografiškai mielas (primenantis trumpą, bet garsų paties dramaturgo gyvenimo tarpsnį - nelaimingą santuoką su kino žvaigžde Marilyn Monroe, kuriai pasibaigus ji greitai (vos po pusantrų metų) mirė, kaip manoma, perdozavusi raminamųjų, pačiam Milleriui (kuriuo ji besąlygiškai pasitikėjo) jau spėjus vesti dar kartą). Pristatant premjerą, režisierius kalbėjo ir apie Leo vaidmenį sukūrusio Vilniaus mažojo teatro (ir mūsų teatro apskritai) jau beveik legendinio aktoriaus Gedimino Girdvainio gyvenimą, didele dalimi prabėgusį kine. Visa tai tiesa, o ir sprendimas dalį spektaklio epizodų papildyti nespalvoto vaizdo kinematografiniu komentaru yra visai pavykęs (aktoriams vaidinant kokią emociškai intensyvesnę mizansceną, žiūrovai mato ne tik juos, vaidinančius „gyvai“ scenoje, bet dar ir scenos gilumoje esančiame ekrane - anksčiau nufilmuotą, tam tikrą būseną išgyvenančio aktoriaus veidą).
Tačiau ar šis sprendimas padeda išryškinti centrinius pjesės klausimus? Ar jis ką nors pasako apie jos veikėjus? Ar paaiškina ką nors apie Leo? (Kas jis? Amžinasis kažkieno ginklanešys, nesiryžtantis savarankiškiems sprendimams? Visą gyvenimą padėjęs Leonoros vyrui Frederikui, o dabar darantis skaičiavimus kitam bičiuliui? Ar tiesiog žmogus, sąžiningai atliekantis savo gyvenimo vaidmenis? O gal amžinas „trečiasis“, dėl kažkokių priežasčių nugyvenęs gyvenimą šalia Frederiko ir Leonoros šeimos, bet taip ir nesukūręs savosios? Ką jis mylėjo? Frederiką? Ir dabar jaučia giminiškai švelnų prisirišimą prie jo žmonos? O gal slapta mylėjo Leonorą, bet iki dabar to nepasako?) O kas yra Leonora? (Tiesi ir sąžininga moteris, nenorinti vaidinti vilties, kai jos nebėra? O gal tiesiog išlepinta ir nesavarankiška, nebemokanti prasmingai gyventi po vyro mirties?) Klausimus galima tęsti, bet pjesės interpretacija nesiima į juos atsakinėti, o „kinas teatre“ taipogi nepavedėja jokio atsakymo link. Gediminas Girdvainis ir Gintarė Latvėnaitė girdi ir mato vienas kitą, įtraukdami į savo bendravimo lauką žiūrovus. Tačiau jų pokalbyje lieka dominuoti buitinis pjesės audinio sluoksnis, kuriame pradingsta režisūra neišryškintos ir neinterpretuojamos esminės abiejų personažų priešstatos (Leonoros klausimas Leo: „kodėl elgiesi taip, tarsi dar turėtum vilties?“ ir Leo priekaištas Leonorai: „jeigu tik tu nekartotum, kad nieko neprisimeni“).
Matyt, jausdamas, kad spektaklis tapo pernelyg rožinis, melodramatiškas, užliūliuojantis, režisierius padarė keletą esminių pakeitimų: pačioje spektaklio pradžioje, dar prieš prasidedant veiksmui scenoje, nutilus šlageriams apie meilę, pasigirsta dūžtančio automobilio garsai. O spektaklio pabaigoje, ten, kur pjesėje Leo sėdi prie telefono laukdamas skambučio, kad Leonora laimingai parvažiavo namo (nepaisant tamsos ir išgerto viskio), ir tokio skambučio sulaukęs atsidūsta „Jėzau...“ ir eina miegoti - spektaklio Leo, Gediminas Girdvainis, skambučio iš Leonoros, Gintarės Latvėnaitės, nesulaukia. Ir kai jis, žiūrėdamas į ligos pažeistas plaštakas, sudejuoja „Jėzau...“, ta dejonė jo lūpose nuskamba kaip sunki nelaimės nuojauta. Šios režisūrinės užuominos apie čia pat tykančią mirtį sukelia šiokį tokį nerimą, kad Leonora galėjo žūti ir jiedu bus praleidę dar vieną (šįkart jau paskutinį) šansą užmegzti tikresnį, artimesnį ryšį. Tai galėtų tapti raudona signaline lempute, pažadinančia iš apgaulingai užliūliuojančios iliuzijos. Naująjį Vilniaus mažojo teatro sezoną pristatančioje spaudos konferencijoje Kirilas Glušajevas kalbėjo apie etapo pabaigą ir tai, kad žino, kokį teatrą norės kurti po to. Laukiame geranoriškai ir su viltimi. Ko nors mažiau jaukaus.
P. S. Vilniaus mažojo teatro internetinėje svetainėje pasigedau pjesės vertėjos - Aleksandros Fominaitės - pavardės. Skelbiama, kad pjesė pirmą kartą išversta į lietuvių kalbą, tačiau vertimo autorė neminima. O vertimas gyvas ir, atmetus keletą smulkmenų, visai sėkmingas. (Tiesa, Maironio citatos „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo“ į Leonoros lūpas niekad nedėčiau.)
