Po Dainų šventės, limbe paklydusios

Aistė Šivytė 2024-10-03 menufaktura.lt
Akimirka iš šokio spektaklio „Suk suk“, choreografas Dovydas Strimaitis (Šeiko šokio teatras, 2024). Ievos Jūraitės nuotrauka
Akimirka iš šokio spektaklio „Suk suk“, choreografas Dovydas Strimaitis (Šeiko šokio teatras, 2024). Ievos Jūraitės nuotrauka

aA

Aktyviai stebint scenos menų lauką, ilgainiui tarp daugelio kūrinių imi įžvelgti tam tikrus dėsningumus ir tendencijas. Vienas tokių, vis dažniau sutinkamų šokio lauke – beveik nepertraukiamo sukimosi ratu motyvas, dažnai derinamas su nedideliu atsikartojančių judesių žodynu. Šiemet šia išraiškos forma naudojosi Lietuvoje rodytas Eriko Erikssono ir Krišjānio Santo kūrinys „Vērpete“, kompanijos „Low Air“ darbas „Vienudu“, Alexanderio Vantournhouto „VanThorhout“. Rugsėjo 21 dieną, prie šių kūrinių prisidėjo ir Prancūzijoje kuriančio lietuvių choreografo ir šokėjo Dovydo Strimaičio spektaklis „Suk suk“, sukurtas kartu su Šeiko šokio teatru.

Strimaitį, pasak spektaklio aprašymo ir sklaidos pranešimų, domina liaudies šokiuose ypač dažnas rato motyvas, tad „Suk suk“ dėmesys skiriamas būtent jam: trys šokėjos, apsirengusios tautiniais kostiumais, žengia į prietemoje skendinčią sceną ir pusvalandį eina, bėga bei sukasi aplink save judėdamos ratu.

Akimirka iš šokio spektaklio „Suk suk“, choreografas Dovydas Strimaitis (Šeiko šokio teatras, 2024). Ievos Jūraitės nuotrauka

Anksčiau minėtuose spektakliuose rato motyvas tapo neišvengiamai prasmingu: vienišas kūnas, besisukantis aplink savo ašį, nuteikia mąstymui apie nuovargį ir kelio, atsakymo ar sprendimo paieškas; du kūnai – galvoti apie jų tarpusavio ryšį. „Suk suk“ į ratą sujungti trys kūnai užklumpa netikėtumu – jei įprastai rato motyvas prasmes kuria kone pats savaime, čia jų fenomenaliai tuščia. Scenoje esančių šokėjų judesys beveik visiškai išvalytas nuo bet kokių kitų liaudies šokio motyvų tampa toks universalus, kad kartu ir beprasmis. Siekdamas išgryninti liaudies šokį iki rato motyvo, spektaklio choreografas galiausiai jį ne išgrynina, o redukuoja, ir paprastu judėjimu tapęs ėjimas, bėgimas ar sukimasis ratu nekviečia galvoti nei apie liaudies šokį ir jo keliamas temas ar kuriamus ryšius, nei signifikuoja kažką kito.

Spektaklyje prasminiu fonu ir nuoroda į liaudies šokio kryptį tampa visa, kas nėra judesys – tautiniai šokėjų kostiumai, liaudies audinių raštus primenantys fluorescenciniai šviestuvai, atsikartojantis dainos „Suk suk ratelį“ motyvas. Muzika palengva išsivysto į klubinę, įgyja užvedantį ritmą, šokėjų judesys greitėja, tačiau lieka keistai sterilus, kažkur toli, netransliuojantis nieko, net ir smagumo stebėti liaudies šokio sukinius. Kuriama atmosfera kelia jausmą tarytum pakeliui iš Dainų šventės šokėjos įstrigo limbe – neapibrėžtoje erdvėje tarp laiko ir vietos, ir yra priverstos amžinai suktis ratu ir kartoti bejausmes, kadaise reikšmę turėjusių judesių išnaras.

Akimirka iš šokio spektaklio „Suk suk“, choreografas Dovydas Strimaitis (Šeiko šokio teatras, 2024). Ievos Jūraitės nuotrauka

Į akis krenta ir mažo šokėjų skaičiaus kuriamas nuolatinio asimetriškumo pojūtis – šokėjų judesio trajektorija dažniau sudaro trikampį nei ratą. Pagal ant grindų išklijuotas žymas galima nuspėti, kad atlikėjoms iškelta komplikuotos ir įmantrios judesio trajektorijos užduotis, tačiau jų išdidinamas ir sutraukiamas ratelis bei staigūs šokėjų eiliškumo pokyčiai veikiau lieka chaotiška, neperskaitoma ir lengvai erzinančia kūrinio plotme negu įtraukiančiu reginiu.

Choreografas spektaklio reklaminėse citatose deklaruodamas, kad sieks išsiaiškinti, „kiek liaudies šokis yra autentiškas ir kiek jis yra liaudies“ (gražiai skambanti formuluotė, kurioje ieškant prasmės pagauni save į sakinį spoksant labai ilgai ir bevaisiškai), tarsi tikisi, kad judėjimas ratu pats atsakys į šį klausimą. Tačiau ratas, kaip jau minėta, galintis reikšti labai daug, čia nereiškė nieko.

Akimirka iš šokio spektaklio „Suk suk“, choreografas Dovydas Strimaitis (Šeiko šokio teatras, 2024). Ievos Jūraitės nuotrauka

„Suk suk“ nuosekliai papildo Strimaičio kūrybinę biografiją, kurioje minimalizmas ir atsikartojimas yra esminiai šio kūrėjo bruožai. Visi Strimaičio darbai apibrėžti griežtos choreografinės sekos, preciziško žingsnių ritmo, skaičiavimo, nepertraukiamo šokėjų galimybių ribas iššaukiančio judesio, tačiau yra visiškai apvalyti nuo prasmės. „Duetas“ šokėjų kūnus paverčia metronomo ritmą sekančiomis, baletinius šuoliukus atliekančiomis mašinomis, „Hairy“ atlikėjus pajungia pusvalandį ritmiškai kratyti plaukus. Jei „Duete“ akimirką sužimba baletiško šokio iškankintų šokėjų išstojimas prieš fiktyvią, scenos gale rampos šviesomis nužymėtą publiką, kuri šiems suteikia akimirką „išsipildymo“ (o žiūrovams – akimirką interpretacijos džiaugsmo), „Hairy“ ir „Suk suk“ to nebėra. Abiejuose darbuose norint galvoti ir interpretuoti, o ne vien spoksoti, reikia įdėti daug pastangų, kol galiausiai pasijunti taip, lyg spektakliui pritempinėtum prasmę, kuri jau gerokai nutolusi nuo to, ką siūlo pats kūrinys.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos kulturos tarybos logo

recenzijos
  • Būti kūrinio viduje

    Tai yra kūnų, balsų ir emocinių laukų sąveika, kurioje žiūrovams paskirta vieta kūrinio viduje. Akivaizdu, kad būtent pribloškianti garso choreografija sukuria „Unearth“ vertės esmę, įgalina kūnus veikti.

  • Besivejant gulbę iš padangos

    Spektaklis „Pažadink savo vidinę deivę“ ne pamokslauja, o kviečia kartu juoktis – iš savęs, iš absurdiškų, bet įspūdingai pateiktų praktikų, ir iš visko, kas galbūt pernelyg rimtai pateikiama mūsų kasdienybėje.

  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.