 |
| Valentinas Masalskis vaidina tėvą, žiūrovams atsukęs tik „pakaušį“ – bet kokį iškalbingą! Mariaus Macevičiaus nuotrauka |
Dar vieną spektaklį Nacionaliniame dramos teatre režisavo Valentinas Masalskis. Netikėta šalia scenografės Renatos Valčik ir aktoriaus Šarūno Puidoko pamatyti V.Masalskio komandoje Eglę Gabrėnaitę ir Jolantą Dapkūnaitę.
Tokią kompaniją subūrė noras dirbti kartu pagal kanadietės Marie France Marsot pjesę „Antroji linija“. Spektaklio, pavadinto „Laukim skambučio“, kompozitorius – Tomas Kutavičius. Į premjerą Mažojoje salėje spalio 20 ir 21 d. iš Kanados atvyko ir pati dramaturgė.
Ką apie šią savo pjesės sceninę interpretaciją mano pjesės autorė, galima tik spėlioti – susitikime su žiūrovais itin kukli M.F.Marsot savo įspūdžiais per daug nesidalijo.
Vis dėlto tapo aišku, kad autorei svarbus, anot jos žodžių, Kanadoje įsigalėjęs šeimos santykių modelis, kur valdingos motinos stelbia vyrus, linkusius nusileisti, ir engia vaikus.
V.Masalskis trumpino pjesę ir sceninėmis priemonėmis sudėliojo kiek kitokius nei autorė akcentus. Kaltės naštą jis padalijo visiems šeimos nariams, tiksliau – ydingam, beprasmiam jų gyvenimo būdui, kurio svarbiausi įvykiai – prekių išpardavimai ir vizitai pas gydytojus.
Šitaip pasiekta didesnio universalumo, psichologinės kolizijos įgavo egzistencinį matmenį, o komizmas – absurdo skambesį. Tačiau kiek susvyravo spektaklio dramaturgija.
Scenografė R.Valčik iš storo polietileno suformavo visą scenovaizdį – nuolat remontuojamo buto erdvę. Centre – valgomasis, polietilenu apdangstyti trys krėslai, plastikiniais indais bei maisto pakuotėmis apkrautas stalas su trimis didžiulėmis šiukšliadėžėmis.
Buto gyventojų diena prasideda nuo tų šiukšliadėžių ištuštinimo. Į celofanuotus krėslus sukritę motina (E.Gabrėnaitė), duktė (J.Dapkūnaitė) ir tėvas (V.Masalskis) stumia laiką tarsi ko nors lauktų. Ne Godo, kaip Samuelio Becketto herojai – šie laukia „Skambučio“, meistro iš telefono linijų (Šarūnas Puidokas).
Visa trijulė vilki chalatais, motina ir tėvas – bjauriai nuskalbtais ir nudėvėtais. Tokie pat nudėvėti ir jų veidai, jausmai ir santykiai. Nepasitenkinimo nualinta, nevalyva bei arši E.Gabrėnaitės motina, nepaliaujamai graužianti dukterį ir vyrą, – aktyviausia iš trijulės. Tokios negailestingos savo vaidinamam personažui (taip pat ir sau) E.Gabrėnaitės neprisimenu.
V.Masalskis vaidina tėvą, žiūrovams atsukęs tik „pakaušį“ (bet kokį iškalbingą!) ir teliūskuodamas sriubą plastikiniame kibirėlyje. Tėvas puikiai prisitaikęs amortizuoti motinos išpuolius – pritaria arba nutyli, o dažniausiai lyg teniso kamuoliuką permeta žmonos žodžius dukrai.
Juokingi, M.F.Marcot taikliai išrašyti dialogai aktorių lūpose virsta absurdo deimančiukais. Tačiau visą spektaklį juokdamasis sykiu šiurpsti nuo to, kokios piktos ir atpažįstamos tos nesibaigiančios pašaipos, apmaudo, puolimo ir gynimosi batalijos.
J.Dapkūnaitės vaidinama duktė pasirinko tylėjimą.
Kai ji retkarčiais prabyla – piktu, bespalviu balsu – matyti, kad ji nėra tik savo šeimos auka. Jau nebe. Ji – savo šeimos dalis, kurią, prisimenant dar vieną S.Becketto metaforą, lyg „Laimingų dienų“ smėlis baigia pasiglemžti šeimos santykių šaltis.
Vis dėlto vieną kartą ji pabando ištrūkti. Spėkit, kaip pavyks priekaištais, „Raniberl“ ir sriuba iš plastikinių kibirėlių augintam vaikui.
