Penktadienis, 20h 15min: einu žudytis

Sigita Ivaškaitė 2010-03-03 Menų faktūra
„Trintukas”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Statistika: Lietuvoje per metus mirė 43,8 tūkstančių žmonių. 54% priežastis - kraujotakos sistemos ligos, 23,3% - savižudybės (Statistikos departamento 2008 m. duomenys). Paskaičiuoti? Apie 10 tūkstančių žmonių tais metais nusprendė, kad jie turi nusižudyti. Atsiprašau, ne vien nusprendė, bet, akivaizdu, kad ir ėmėsi veiksmų. Kaip jau žinome, šioje srityje esame neaplenkiami tarp kitų šalių jau daug metų, tad dramaturgo ir režisieriaus Mindaugo Valiuko premjeros „Trintukas“ temos pasirinkimas - natūralus atsakas į esamą padėtį.

Žymus amerikiečių komikas George´as Carlinas buvo įsitikinęs, kad nėra nejuokingos temos. Nusižudyti nusprendusius jis ironizavo, sakydamas, jog šie žmonės tiesiog ėmė ir susigalvojo, kad geriausia, ką jie gali padaryti su savo gyvenimu yra ... jį nutraukti! Carlinas manė, jog rašytojas niekuomet negalėtų nusižudyti - pradėjęs rašyti atsisveikinimo laišką imtų jį taisyti, koreguoti, pagaliau tai išaugtų į romaną, atsirastų pasiūlymai publikuoti - atsirastų dėl ko gyventi.

Su ironiška šypsena į šią temą žvelgia ir Valiukas. Jo pjesės veikėjas, apibūdintas kaip verslus menininkas (jį vaidina Šarūnas Banevičius) - rašytojas, kuris atranda būdą pasipelnyti: jis rašo ir pardavinėja atsisveikinimo laiškus savižudžiams. Žinoma, mūzos ne visuomet aplanko, tad kartais tenka tą patį raštelį duoti keletui skirtingų žmonių... Visas planas yra išdėstytas jo paties neišleistame romane „Suicide managers“ (angl. „Savižudybių vadybininkai“), kurio siužetas sudaro pirmąją spektaklio pusę.

Savo kūrinį apibūdinęs kaip „tragikomiksą“, Valiukas patvirtina bent jau „komikso“ dalį. Pjesėje ryškus montažo principas, kiekviena scena - atskiras paveikslas, o maža erdvė (Menų spaustuvės Kišeninė salė) leidžia iš arti stebėti aktorius. Tam netrukdo ir scenografo Artūro Šimonio „išvalyta“ vaidybos aikštelė: baltas, lyg popieriaus lapas, ekranas ir baltas, juodomis linijomis išmargintas, grindinys. Viską užbaigia Tomo Stirnos muzika, artima holivudinių filmų garso takeliams, kas vėlgi savotiškai tiko „komiksui“.

Atrodo, jog Valiukui įdomi ne tiek pati savižudybė, kiek situacijos, kuriose atsiduria gyvenimą užbaigti nusprendusieji. Dvi merginos, tuo pačiu metu šokančios nuo to paties stogo, du vaikinai nusprendę šokti po traukinio ratais, mergina, draugei pakišusi vaistų su pasibaigusia galiojimo data, arba jau nusižudę vyrukas, iš kolegos sužinantis apie savo laidotuves. Situacijos tikrai nėra įprastos, jos pilnos ironijos, tačiau norint, jog scenoje nuskambėtų ne vien šmaikšti frazė, bet ir jos prasmė, reikšmė ją sakančiajam, kalbos  neužtenka. Štai ką, statydamas spektaklį, pamiršo Valiukas - vizualiąją teatro dalį.

Jovita Balčiūnaitė, Šarūnas Banevičius, Marius Čižauskas, Eglė Driukaitė, Vaidas Kublinskas, Aistė Lasytė,  Tadas Montrimas, Mantas Stonkus, Aušra Štukytė, Tuomas Tulikorpi,- visas būrys jaunų aktorių, valandos trukmės spektaklyje taip ir neatradusių savo vietos. Jie režisieriui tapo skaitovais. Energingi ir įdomūs aktoriai scenoje neturėjo ką veikti. Jiems teko šiuolaikinei publikai patrauklia forma pristatyti dramos kūrinį. Kiekviena scena - etiudas virto atskiru stand up šou (taip Amerikoje vadinami estrados komikų pasirodymai).

Įdomu, jog toks rezultatas yra, tikriausiai, geriausias variantas to, kas galėjo atsitikti spektakliui stokojančiam režisieriaus. Publika šėlo! Kasdienė lietuvių kalba ( „Eik tu n***ui!), atpažįstami tipažai (kvailoka gražuolė ir jos depresuota draugė), kone kas antras sakinys gali tapti sparnuota fraze. Be to, palyginus su rodytu šio spektaklio eskizu - pagautas iš tiesų neblogas ritmas. Bet po tokio greičio publiką kiek suglumina visa antra spektaklio pusė, kuomet pasirodo Banevičiaus Rašytojas. Štai čia, staiga atsiradus tikrai žmogaus dramai ir pritrūko, kartu su potekste dingusios, „tragi-“ dalies.

Ironija - žavingas įrankis, kuriuo lengva užsižaisti. O šiuo atveju dar ir apžaisti publiką. Besijuokdama ji lengvai praleidžia pro pirštus tą faktą, jog spektaklio taip ir nepamatė. Ką matė visi, - tai degančius ir užsispyrusius jaunus aktorius, kuriuos kuo greičiau norėtųsi išvysti tinkamai išnaudojančius savo talentą ir galimybes.

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.