Penktadienis, 20h 15min: einu žudytis

Sigita Ivaškaitė 2010-03-03 Menų faktūra
„Trintukas”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Statistika: Lietuvoje per metus mirė 43,8 tūkstančių žmonių. 54% priežastis - kraujotakos sistemos ligos, 23,3% - savižudybės (Statistikos departamento 2008 m. duomenys). Paskaičiuoti? Apie 10 tūkstančių žmonių tais metais nusprendė, kad jie turi nusižudyti. Atsiprašau, ne vien nusprendė, bet, akivaizdu, kad ir ėmėsi veiksmų. Kaip jau žinome, šioje srityje esame neaplenkiami tarp kitų šalių jau daug metų, tad dramaturgo ir režisieriaus Mindaugo Valiuko premjeros „Trintukas“ temos pasirinkimas - natūralus atsakas į esamą padėtį.

Žymus amerikiečių komikas George´as Carlinas buvo įsitikinęs, kad nėra nejuokingos temos. Nusižudyti nusprendusius jis ironizavo, sakydamas, jog šie žmonės tiesiog ėmė ir susigalvojo, kad geriausia, ką jie gali padaryti su savo gyvenimu yra ... jį nutraukti! Carlinas manė, jog rašytojas niekuomet negalėtų nusižudyti - pradėjęs rašyti atsisveikinimo laišką imtų jį taisyti, koreguoti, pagaliau tai išaugtų į romaną, atsirastų pasiūlymai publikuoti - atsirastų dėl ko gyventi.

Su ironiška šypsena į šią temą žvelgia ir Valiukas. Jo pjesės veikėjas, apibūdintas kaip verslus menininkas (jį vaidina Šarūnas Banevičius) - rašytojas, kuris atranda būdą pasipelnyti: jis rašo ir pardavinėja atsisveikinimo laiškus savižudžiams. Žinoma, mūzos ne visuomet aplanko, tad kartais tenka tą patį raštelį duoti keletui skirtingų žmonių... Visas planas yra išdėstytas jo paties neišleistame romane „Suicide managers“ (angl. „Savižudybių vadybininkai“), kurio siužetas sudaro pirmąją spektaklio pusę.

Savo kūrinį apibūdinęs kaip „tragikomiksą“, Valiukas patvirtina bent jau „komikso“ dalį. Pjesėje ryškus montažo principas, kiekviena scena - atskiras paveikslas, o maža erdvė (Menų spaustuvės Kišeninė salė) leidžia iš arti stebėti aktorius. Tam netrukdo ir scenografo Artūro Šimonio „išvalyta“ vaidybos aikštelė: baltas, lyg popieriaus lapas, ekranas ir baltas, juodomis linijomis išmargintas, grindinys. Viską užbaigia Tomo Stirnos muzika, artima holivudinių filmų garso takeliams, kas vėlgi savotiškai tiko „komiksui“.

Atrodo, jog Valiukui įdomi ne tiek pati savižudybė, kiek situacijos, kuriose atsiduria gyvenimą užbaigti nusprendusieji. Dvi merginos, tuo pačiu metu šokančios nuo to paties stogo, du vaikinai nusprendę šokti po traukinio ratais, mergina, draugei pakišusi vaistų su pasibaigusia galiojimo data, arba jau nusižudę vyrukas, iš kolegos sužinantis apie savo laidotuves. Situacijos tikrai nėra įprastos, jos pilnos ironijos, tačiau norint, jog scenoje nuskambėtų ne vien šmaikšti frazė, bet ir jos prasmė, reikšmė ją sakančiajam, kalbos  neužtenka. Štai ką, statydamas spektaklį, pamiršo Valiukas - vizualiąją teatro dalį.

Jovita Balčiūnaitė, Šarūnas Banevičius, Marius Čižauskas, Eglė Driukaitė, Vaidas Kublinskas, Aistė Lasytė,  Tadas Montrimas, Mantas Stonkus, Aušra Štukytė, Tuomas Tulikorpi,- visas būrys jaunų aktorių, valandos trukmės spektaklyje taip ir neatradusių savo vietos. Jie režisieriui tapo skaitovais. Energingi ir įdomūs aktoriai scenoje neturėjo ką veikti. Jiems teko šiuolaikinei publikai patrauklia forma pristatyti dramos kūrinį. Kiekviena scena - etiudas virto atskiru stand up šou (taip Amerikoje vadinami estrados komikų pasirodymai).

Įdomu, jog toks rezultatas yra, tikriausiai, geriausias variantas to, kas galėjo atsitikti spektakliui stokojančiam režisieriaus. Publika šėlo! Kasdienė lietuvių kalba ( „Eik tu n***ui!), atpažįstami tipažai (kvailoka gražuolė ir jos depresuota draugė), kone kas antras sakinys gali tapti sparnuota fraze. Be to, palyginus su rodytu šio spektaklio eskizu - pagautas iš tiesų neblogas ritmas. Bet po tokio greičio publiką kiek suglumina visa antra spektaklio pusė, kuomet pasirodo Banevičiaus Rašytojas. Štai čia, staiga atsiradus tikrai žmogaus dramai ir pritrūko, kartu su potekste dingusios, „tragi-“ dalies.

Ironija - žavingas įrankis, kuriuo lengva užsižaisti. O šiuo atveju dar ir apžaisti publiką. Besijuokdama ji lengvai praleidžia pro pirštus tą faktą, jog spektaklio taip ir nepamatė. Ką matė visi, - tai degančius ir užsispyrusius jaunus aktorius, kuriuos kuo greičiau norėtųsi išvysti tinkamai išnaudojančius savo talentą ir galimybes.

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.