Kai pasibaigus Krystiano Lupos spektakliui „Austerlicas“ šeši aktoriai išeina lenktis, sunku patikėti, kad jų buvo tik tiek. Valentinas Masalskis, Sergejus Ivanovas, Danutė Kuodytė, Viktorija Kuodytė, Jovita Jankelaitytė ir Matas Dirginčius - tokia komanda Jaunimo teatro salėje užpildė beveik pusšeštos valandos. Kodėl atrodo, kad jų turėjo būti daugiau? Nes atviri, aktoriuose vykstantys procesai leidžia pamiršti, kad dabar ir prieš valandą matyti personažai - tie patys žmonės.
Lupos „Austerlico“ (kaip ir didesnės dalies kitų jo spektaklių) pagrindas - aktorių buvimas scenoje. Tai nėra unikali praktika, nes „būti, o ne vaidinti“ reikalauja daugybė kūrėjų ir pedagogų. Lenkų režisierius šiame kontekste išsiskiria polinkiu pasinaudoti laiko privilegija - suteikdamas aktoriams galimybę būti scenoje kelias valandas, jis siekia ištraukti į paviršių tai, kam paprastai neskirta ten būti - atviram pažinimo procesui.
Valentino Masalskio Sebaldas - autorius, istorijos pasakotojas, žiūrovas, įvedantis publiką į Austerlico pasaulį ir vėliau trumpam sugrįžtantis emocinėje pagrindinio veikėjo kulminacijoje. Aktyviau sekantys Lietuvos teatro lauką turbūt įprato matyti Masalskį žinančių, skelbiančių, aiškinančių arba klausančių vien tam, kad paskui pasisakytų, vaidmenyse. „Austerlice“ Sebaldo personažas sukurtas atvirkščiai - klausantis, siekiant atkurti pažinties su kitu istoriją, - tarsi „aptarnaujant“ kito pasaulį.
Sebaldo asmenybė „Austerlice“ nėra svarbi. Masalskis, panašu, tai suprasdamas, publikos dėmesį užsitarnauja ne kurdamas aktyvų charakterį, bet traukdamas savo paties susidomėjimu pasakojama istorija. Vietoj „pažiūrėkit į mane“, jis sako „paklausykit, kaip aš pamačiau šią situaciją“. Sebaldą stumia pirmyn noras suprasti Austerlico asmenybę ir tai yra Masalskio personažo pažinimo procesas. Justi, kad aktorius turi konkretų dėmesio objektą, aplink kurį pirmoje spektaklio dalyje dėliojasi visi Sebaldo pasakojimai ir veiksmai. Vidinė motyvacija nenutrūksta net atsukus žiūrovams nugarą: įdomu žiūrėti, kaip Masalskis stebi vaizdo projekcijas, įdomu klausyti, kaip tarsi be emocijų „prabėginėja“ Terezynės geto dokumentaciją. Koncentruodamasis į išgrynintą mintį, kuriai išreikšti neužtenka vien ilgų monologų, aktorius leidžia jai būti ir augti, drauge valdydamas ją duotame laike. „Austerlice“ jis puikiai junta ir derina sceninį ir realųjį laikus, tuo pačiu metu tapdamas vaidinančiuoju ir žiūrovu.
Sergejus Ivanovas ir jo vaidinamas Austerlicas atveria du pažinimo procesus, kurių vienas jam būdingas dabar - 2020-ųjų rudenį, o kitą galima nujausti perspektyvoje. Austerlico personažo (ir spektaklio siužeto) ašis - kelionė, siekiant atrasti savo šaknis, sužinoti biologinių tėvų istoriją. Taigi siužeto esmė yra pažinimo kelias. Pagrindinį veikėją vaidinantis Ivanovas šiuo metu apsistojęs „įžanginiame“ - profesinio pažinimo - kelyje. Priešingai nei vaidinant Masalskiui, smulkūs Ivanovo veiksmai neretai teatrališki ir kol kas nejusti nuoseklios juos inspiruojančios minties. Aktorius neužaugina daugybės užduočių, tad galiausiai jas tiesiog atlieka. Vadinasi, kol kas Austerlicas veikia žiūrovų, o ne sceniniame laike.
Egzistuoja praktika, kai spektaklyje reikalingą emocinį krūvį ar minties pojūtį aktorius sukuria ne įsijausdamas į siužeto situaciją, bet galvodamas apie visai kitus dalykus, siekdamas su scenos įvykiais nesusijusių tikslų. Panašiai nutiko Ivanovui. Spektakliui reikalingo vaidybos būdo paieškos, nuolatinis impulso laukimas, dažnas skubėjimas galėtų būti perskaityti kaip pasikartojanti Austerlico frustracija. Ilgos bevaisės pastangos, netikėti rezultatai ir viltis, kad pagaliau pasukta teisingu keliu, tačiau viskas čia pat išsprūsta, ir vėl iš pradžių, - tokia yra Austerlico kelionė. Kol kas spektaklyje tai būdingiau paties aktoriaus kelionei reikalingo vaidybos būdo link. Tai dar vienas gražus aktorinis šio spektaklio pasiekimas - ilgametę patirtį turintis Ivanovas scenoje skleidžiasi kaip naujos teatro raiškos besimokantis studentas, daugybę valandų nuoširdžiai ir nuosekliai bandantis prieiti prie tiesos, kurios niekaip nepavyksta atrasti. Tai nėra finalinė Austerlico versija, tačiau viešas kūrybinio proceso atvėrimas reiškia labai daug.
Danutės Kuodytės vaidinama Vera - pagyvenusi moteris, drauge su Austerlico tėvais auginusi jį iki ketverių metų ir pamilusi kaip sūnų. Jos ir Austerlico susitikimas po keliasdešimties metų itin dramatiškas. Vyras iš pradžių patiki sutikęs savo motiną, greičiausiai pajunta palaimą ir atokvėpį. Vera griebia jį į glėbį ir pasidžiaugusi tuoj pat patikina nesanti motina. Čia personažai pasuka skirtingais keliais. Austerlicas nusivilia, nes kelio pabaigos vizija pasirodė tesanti informacijos stotelė. Vera - priešingai - pradeda skleistis, stengdamasi sugerti į save kiekvieną Austerlico iškvėpto oro dalelę, kiekvieną jo judesių sukeltą vėjelio dvelktelėjimą. D. Kuodytėje skleidžiasi emocijų pažinimo procesas. Pirmoje Veros scenoje dominuoja didis džiaugsmas, palaipsniui persiliejantis su naujai atrandamomis emocijomis. Šiems atradimams aktorė negaili laiko - ji leidžia išvešėti tam, kas užgimė, ištęsia atrastas emocijas, ilgainiui nusiramina ir užleidžia vietą naujoms. Taip Vera tuo pačiu metu atrodo impulsyvi ir nuosekli, tarsi improvizuotų remdamasi tvirtu pagrindu.
Bene tiksliausias aktorės atradimas - nuolatinis atsargumas, emocijų kontrolė. Komentuodama darbą su režisieriumi Lupa D. Kuodytė teigė, kad kalbėdama su Austerlicu, Vera „turi atsirinkti, ką tam jau suaugusiam vyrui galima sakyti, o ko verčiau nereikia“. Tai, matyt, yra personažo išraiškos raktas: tikslia motyvacija ir nuosekliu pažinimo keliu aktorė užaugina vienplanį jausmą, kurį daugialypiu paverčia nuolatinis bandymas „susiturėti“. Susilaikymas emocinius sprogimus paverčia pamažu kylančiomis ir nuslopstančiomis bangomis. Jos kartojasi, tačiau neužliūliuoja - kaip ir jūroje, vos pabodus strikinėti per vidutinio dydžio bangas, staiga atkeliauja tokia, per kurią šokdamas gauni adrenalino.
Įdomu mąstyti apie laikiną Austerlico partnerę Mari vaidinančią Viktoriją Kuodytę. Jos personažas kalba daug ir nuolat, keliskart keisdamas dėmesio objektą. Tai vyksta paraleliai erdvių kaitai. Ekrane stebime dviejų žmonių pažintį ir kelionę automobiliu į Marienbadą - čia moters dėmesys koncentruojasi į santykio auginimą, bandymą sukurti jungtį, įsitikinti, kad susitikusieji turi kažką bendro. Austerlicui neatsakant tuo pačiu, atvykus į miestelio viešbutį moteris ima domėtis jo asmenybe. Mari nebėra, lieka tik jos dėmesio objektas. Visi jos judesiai, užuominos, netgi kalbos apie Schumanno ir jo žmonos Claros santykius skirti paslėpti savo pačios lūkesčius, siekiant ištraukti Austerlico slepiamus. Galiausiai, porai fiziškai balansuojant tarp scenos ir parterio erdvių, Mari atskleidžia savo neviltį, erzelį, priekaištauja dėl Austerlico šaltumo, pyksta, kad jis nepastebi jos pastangų. Mari (ne V. Kuodytės - užčiuopti ir įžodinti jos aktorinės kūrybos procesą kol kas sunku) kelionė - tai brandos istorija, ėjimas nuo melo sau, kalbėjimo apie save kitų istorijomis, link akistatos su problema. Reali akistata taip ir neįvyksta, nes moteris skelbia ultimatumą, kaltina Austerlicą, desperatiškai bandydama išgelbėti tai, dėl ko dirbo, bet ne suvokti, kas glūdi joje pačioje.
Valstybinio jaunimo teatro puslapyje publikuojamame tekste „Kalba „Austerlico“ aktoriai“ V. Kuodytė pasako svarbius žodžius, kuriais norisi remtis kalbant apie spektaklyje vaidinančius jauniausius profesionalius aktorius. „Austerlice“ nuolat šmėžuoja Holokausto (taip pat - vokiečių tautos gėdos) tema: antroje dalyje sužinome, kad pagrindinio veikėjo tėvai jį paliko gelbėdami nuo nacių. Vis dėlto tai nėra spektaklis apie žydų kančią ir tai puikiai apibrėžia V. Kuodytė: „Mes, dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, neturime tos (Holokausto - aut. past.) patirties. Mes negalime to suvaidinti, perteikti. Mes patys net negalime atjausti jų, tik turime per kažką kita pasakoti“. Čia kyla klausimas: apie ką yra paskutinė spektaklio scena, kurioje veikia aktoriai Jovita Jankelaitytė ir Matas Dirginčius, vaidinantys jaunus, į koncentracijos stovyklą patekusius Austerlico tėvus?
Lupa teigia, kad tai - Austerlico sapnas, kuriame jis pats yra nacis, ruošiantis žydų (savo tėvų) porą mirčiai. Tai ne pirmas Jankelaitytės ir Dirginčiaus pasirodymas „Austerlice“. Tačiau jungties su ankstesnėmis jų scenomis finale nejusti, todėl dar sudėtinga kalbėti apie nuoseklius aktorių ir jų vaidinamų personažų ryšius.
Įdomiausi Jankelaitytės vaidybos momentai yra tie, kuriuose jos Agata Austerlicova, kaip praeities šmėkla, įžengia į esamojo laiko veiksmą, praeidama per sceną be jokio garso, nepalikdama gyvo žmogaus pojūčio. Toks judėjimas gniaužia stebinčiojo kvapą, trumpam sustabdydamas realųjį (bet ne sceninį) laiką. Ilgesnėse scenose - Agatai kraunantis daiktus ir vėliau atsidūrus sapne / koncentracijos stovykloje - jos išgyvenimus galima tik numanyti, atsižvelgiant į spektaklio siužetą. Agata nepaliaujamai junta artėjantį pavojų, tačiau bando jame gyventi tarsi įprastose, natūraliose aplinkybėse. Tai - didelio emocinio krūvio ir milžiniškos aktorinės brandos reikalaujanti užduotis. Drauge - išmintingas kelias atskleisti Holokausto siaubą šiandieniniam žmogui suprantamu būdu. Pavojaus nuojautoje, nesaugumo jausme gyvename kiekvienas - skiriasi mūsų gebėjimai su tuo susidoroti. Kraudamasi daiktus Agata tai sprendžia meluodama sau pačiai. Išrengta nuogai ir matuojama nacių pareigūno ji tyliai paklūsta, tarsi tikėdamasi, jog tereikia iškentėti ir viskas baigsis. Šis susilaikymas (kol kas tik) epizodiškai daro jos personažą įdomų.
Kiek mažiau vidinių virsmų procesais pasitiki Maksimilianą Aichenvaldą vaidinantis Dirginčius, kuris, kitaip nei Jankelaitytė, neturi įžanginių scenų (jo trumpo pasirodymo Veros pasakojimo metu tokia nepalaikytum - tai greičiau toks pat šmėklos užklydimas kaip ir prieš tai matytas Agatos). Vadinasi, Dirginčius iš karto pradeda nuo didelio emocinio ir intelektinio krūvio scenos. Tiesa, pati scena gana ilga, į ją terpiasi ir Sebaldo kalbos, tad Lupa ir šįkart skiria laiko vidiniams procesams. Stipriausiai Dirginčiaus personaže nuskamba jo kulminacinis monologas apie žmogų, kuris keliasi ryte, valosi dantis, valgo etc. Aktorius tai atlieka garsiai šaukdamas, nebegalėdamas suturėti patiriamo pažeminimo. Tokiose scenose labai lengva „perspausti“, tačiau taip nenutinka. Visų geriausia - monologas nuskamba aktualiai šiandieniam žmogui, tai - dar viena tema, kurią mes galime suprasti, nebandydami apsimetinėti ir tapatintis su Holokausto aukomis.
Scena atlikta įtaigiai, tik kelias jos link - nenuoseklus. Visas kitas Dirginčiaus laikas scenoje rodo, kad kol kas aktorius nepaleidžia noro sąmoningai kontroliuoti kiekvieną savo judesį. Nesunku pastebėti jo baimę, kad kažkas žiūrovams „nepersiskaitys“ ir dėl to nuolat bandoma judesiais (drebėjimu, intesyviu kvėpavimu) parodyti savo būsenas ir pojūčius. Beje, scenoje Dirginčių įprasčiau matyti daug fizinių jėgų ir gebėjimų reikalaujančiuose vaidmenyse, tad natūralu, kad susikaupti ir persiorientuoti nuo judesio į minties raišką jam gali būti sudėtingiau nei daugybei kitų. „Austerlice“ fizinis veiksmas - tai pasekmė, bet ne spektaklio varomoji jėga.
„Austerlicas“ - tai šešių aktorių kūrybinis ir mažiausiai šešių personažų raidos procesas. Jeigu aktoriai nepames režisieriaus nurodymų (juos galima nuspėti iš premjerą papildančios, jos išvakarėse išleistos Krystiano Lupos knygos „Utopija. Laiškai aktoriams“ tekstų), kokiais keliais dera brandinti žiūrovams atveriamą asmeninį augimą, tuomet po kelerių metų šis tekstas turėtų būti perrašytas.