Paulių Ignatavičių iki šiol žinojau tik kaip aktorių, „Išvaryme“ vaidinantį piktą anglą, kuris uždaužo Beną. Per pastarąsias porą savaičių atsirado galimybė plačiau susipažinti su Ignatavičiaus režisūriniais darbais: Oskaro Koršunovo teatre pasirodė jo premjerinis spektaklis „Imigranta non grata“ pagal Reinerį Wernerį Fassbinderį, o iš Šiaulių dramos teatro į gastroles atvyko „Tobula pora (The Perfect Match arba Su naujais metais, Ionesco!)“.
***
Rašydama apie „Imigranta non grata“, beveik be perstojo klausau britų alternatyviojo roko grupės „Suede“ kūrinių: „The Asphalt World“, atrodo, tampa tobulu garso takeliu, padedančiu prisiminti spektaklį, nes pulsuoja ta pačia atmosfera ir muzikinėmis intonacijomis.
Spektaklio ašis - Lietuvos miesto, į kurį atvyksta imigrantas iš Graikijos, gyvenimas. Nors situacija fikcinė, tačiau tikrai regėta ir susitelkianti į visos šalies koncentruotą mikropasaulį: čia veikia nenorintys dirbti provincijos žmonės, vietoj kurių už mažesnius pinigus dirba imigrantas (netgi galima sakyti, apsiverčia nusistovėjęs pasaulio modelis, kuriame įprastai mūsiškiai svečiose šalyse tampa imigrantais, dirbančiais juodus darbus už sumas, kurios vietinių netenkina). Čia visi vieni kitus pažįsta, čia verda intrigos, meilės teatraedrai (viskas taip susipynę, jog trikampio kampų čia jau net negana), čia negalima būti kitokiam arba tiesiog negalima įsilieti į jau nusistovėjusią sistemą. O joje, kad ir kaip būtų paradoksalu, barzdota Gunda - vietinė dainininkė, kuri dar yra ir moteris, įstrigusi vyro kūne, - saviems priimtinesnė už imigrantą iš Graikijos. Pasaulis mažas, bet gausus ir margas - tik spėk sužiūrėti, kas vyksta.
Problema dėl graiko - visai neypatinga. Banali, bet turbūt paprastiems, egzistencinių prasmių neieškantiems, dėl moterų susirūpinusiems vyrukams aktuali. Tokia aktuali, kad net jausmingai apdainuojama kone aukščiausio lygio meilės baladės ritmu. Sunku, kai koks nors imigrantas, lietuviškai išmokytas tik keiktis, savoms moterims pasidaro įdomesnis. Betgi egzotika.
Ignatavičius šią istoriją pasakoja šiuolaikiškai, nepaversdamas visko pernelyg rimta drama, išlaikydamas ironišką distanciją ir žiūrovui sugebėdamas pasiūlyti žiūrėjimo tūsą. Nagrinėjamos problemos - rimtos, nesugebėjimas priimti kitokio mūsyse - įsišaknijęs, dažnas ir, panašu, dar kurį laiką nepasitrauksiantis. Nesvarbu, ar tai imigrantas, ar gotas, ar pankas, ar nepriskiriantis savęs dokumentuose užrašytai lyčiai - kitoks, kažkuo išsiskiriantis žmogus nemažą dalį gyventojų gąsdina. Belieka tik prisitaikyt prie taisyklių ir normalizuotis, sukant butelį prie vietinio kebabų kiosko ir gliaudant saulėgrąžas automobilių stovėjimo aikštelėj. Antraip tas sukamas butelis galiausiai atsidurs ne šiukšlinėje, o skries kitam į galvą.
Žiūrėti „Imigranta non grata“ smagu: puiki gyvai atliekama grupės „Church on Wheels“ muzika, akiai malonus estetinis apipavidalinimas - spektaklis, nors ir visai ne apie stilingą miesto jaunimą, tačiau alsuoja savitu stilingumu, chaotiška tvarka. Aktoriai puikiai vaidina skirtingus karikatūriškus tipažus: sutrikęs, bet savimi pasitikintis, kūno kalba bendraujantis Tado Gryn graikas, Pijaus Ganusausko pacaniukas, svajojantis uždainuoti (čia dar norisi prisiminti ir Oonos Doherty „Naujajame Baltijos šokyje“ rodytą „Vilties medžioklę“ - panašus tipažas), Severino Norgailos pasimetęs, jau kiek susenęs ir po moters padu palindęs vyras, Simono Dovidausko a la kietas, bet iš tikro nelabai, vaikinas, Arnoldo Augustaičio kostiumuotas, turbūt kompanijos inteligentas, Mildos Noreikaitės visada pasitempusi ir savo vyru nepatenkinta karjeristė, Ievos Savickaitės truputį neformalė, bet naivi ir tiesiog kažko panašaus į meilę trokštanti mergina, Marijos Petravičiūtės kuriama pacaniuko dama - treninguota, kalbanti ryškiu slavišku akcentu, ir - jau minėtoji įstabaus balso Gunda, vaidinama Aido Matučio. Visi šie tipažai pasirodo kartais vakarėlių muzikos, kartais alternatyvaus roko fone, tai uždainuojantys, tai šokantys, tai pasislėpę už užuolaidų ir lyg superžvaigždės miuzikle iš už jų išlendantys, išdainuojantys savo liūdesį, džiaugsmą ir viską, kas tik susikaupę. Tragikomiškai ir patraukliai, su dūmų ir alkoholio prieskoniu, tokiu artimu jauniems žmonėms.
„Imigranta non grata“ savo pobūdžiu - universalus spektaklis: čia atras ką veikti ir žiūrovas, norintis pamąstyti apie rimtas problemas, ir tas, kuris ieško teatrinio efekto, kuriam artimesni išoriniai triukai, persmelkti spalvų, šviesų, dūmų mašinų ir garsios muzikos, nukeliančios į klubo vertą šokių aikštelę. Ignatavičius, galima sakyti, sujungia aukštąjį ir populiarųjį menus, padarydamas savo remiksą, kuriame puikiai dera ir liūdesio, ir juoko, ir ironijos, ir absurdo tonai.
***
Spalvom, šviesom, dūmų mašinom, kitaip sakant, efektais paremtą teatrinį apvalkalą Ignatavičius išlaiko ir Šiaulių valstybiniame dramos teatre, statydamas spektaklį „Tobula pora (The Perfect Match arba Su naujais metais, Ionesco!)“. Pagal Eugene'o Ionesco pjesę „Kliedesiai dviem“ sukurtas spektaklis vaizduoja dviejų jau ilgą laiką kartu pragyvenusių, nuolat vienas kitu nepatenkintų žmonių porą, pas kuriuos vis įsiveržia kas nors svetimas.
Veiksmas vyksta turbūt kažkur gūdžiame miegamųjų daugiabučių rajone, Naujųjų metų išvakarėse, kai sproginėja ramybės neduodantys fejerverkai ir aplinkui padaugėja šiek tiek nebeadekvačių žmonių. Bute, kaip ir priklauso - senais tapetais padengtos sienos, dar uždengtos kilimais. Šonuose esančiuose ekranuose kartais pasirodo žinių, kartais laidos „Klauskite daktaro“, kartais tiesiog atsitiktiniai, mažai ką bendro su scenoje vykstančiu veiksmu turintys vaizdai.
Ji (Gintarė Ramoškaitė) sėdi neįgaliojo vežimėlyje, jis (Aidas Matutis) vaikšto pasiramstydamas lazdele, paskui jie apsikeičia, pasaulis apsiverčia. Bandoma įnešti kuo daugiau absurdo - per jų pokalbius, kuriuose jie graužia vienas kitą, per vis įprastinį ritmą sutrikdančius Svetimo (Severino Norgailos) netikėtus įsiveržimus, per kuriuos jis tampa ir porų konsultantu, ir tiesiog į kilimą besivyniojančiu gerai pašventusiu kaimynu. Nors pasirodo gana retai, Norgailos personažas / vaidmuo pasiglemžia visą dėmesį ir per jį tenka daugiausia paragauti teatrinio absurdo, kurį čia ir bando serviruoti režisierius. Pakanka prisiminti vieną sceną, maždaug viduryje spektaklio, kai mainosi iki tol buvusi pasaulio tvarka, kurioje lyg tviskanti popmuzikos ikona apsitaisęs Norgaila pasveikina atvykus į spektaklio pertrauką. Efektą sukelti pavyko.
Svarstant apie turinį, atrodo, nieko čia labai ypatingo - ilgai kartu gyvenę žmonės permąsto savo drauge praleistą laiką, jie vienas kitam iki gyvo kaulo įgrisę, bet tuo pačiu metu ir negali būti atskirai. Jie erzina vienas kitą, pasakoja teorijas, kiek daug būtų pasiekę vienas be kito. Galbūt ir taip, galbūt ir ne. Bet už turinį įdomesnė forma, kuria visas šis dialogų kratinys pateiktas. Reklamavęsis kaip spektaklis „tiems, kurie bent kartą mylėjo“, labiau panašėja į fantasmagorišką išgyvenimą, lydimą heloviniškų efektų ir banalių, medinių juokelių, iš kurių ilgainiui imi juoktis ne dėl to, kad juokinga, bet kad niekaip nesupranti, kodėl padaryti tokie pasirinkimai.
Bandydamas būti visapusišku absurdu, šis Ignatavičiaus spektaklis pasidaro perteklinis, todėl galiausiai sunkiai žiūrimas. Tačiau taip dažnai nutinka absurdo pjesėms atsidūrus scenoje - jas nužudo jų pačių diktuojamas žanras.
