Andrio Kalnozolo romaną „Mane vadina Kalendorium“ perskaičiau kaip pasaką suaugusiesiems apie neseną praeitį. Apie laiką, kuris jau pasibaigė, bet dar yra čia, kurį prisimena visi kiek vyresni kūnai. Apie laidinių telefonų laiką, kuris dar nepažįsta pandemijos. Romaną perskaičiau ir kaip pasaką apie mažus gyvenimus mažuose miesteliuose. Apie kiekviename žmoguje glūdinčią šviesą. Ir apie tą šviesą kitiems praskleidžiančius atsitiktinumus.
Romano pasakiškumą išskyrė ir Klaipėdos dramos teatre pagal jį spektaklį sukūręs latvių režisierius Elmāras Seņkovas, dar prieš premjerą sakęs, kad kuria dokumentinę pasaką. Tokiu žanro įvardijimu sujungdamas romane plėtojamų įvykių, transformacijų ir laimingų atsitiktinumų fantastiškumą su tikrų vietų bei atpažįstamų tipažų realumu; pasakojimo atitrūkimą nuo to, ką matome kasdieną savo aplinkoje, su galimybe ar bent viltimi, kad visa tai vis dėlto iš tikrųjų įmanoma.
Kalnozolo sukurtas Oskaras – aplinkinių vadinamas Kalendorium, nes išmokęs mintinai visus vardus ir jų vardadienius iš kalendoriaus – yra personažas, kurio gebėjimas vienyti, skatinti veikti ir pastebėti visuomenės problemas, nematant žmonių kaip problemų, įkvepia. Toks, kokio norėtųsi šalia. Ypač kai pavargsti nuo nuolat blogėjančių naujienų srauto ir darosi sunku pamatyti ne tik kieno nors šviesą, bet ir prasmę ar žmogiškumą apskritai. Todėl visiškai nenuostabu, kad tokio veikėjo pasakojimas, po truputį vykstantis jo atsivėrimas pasauliui ir pasaulio – jam, sulaukė tiek daug dėmesio ir Latvijoje, ir Lietuvoje. Pas mus knyga išleista jau antru tiražu, vasario viduryje sukurtas spektaklis, o štai Latvijoje spektaklį, pripažintą geriausiu mažosios scenos pastatymu 2021–2022 m. Latvijos teatro sezone, pagal šią knygą 2022 m. pastatė režisierius Mārtiņis Eihė ir dramaturgė Rasa Bugavičiūtė-Pēce (Valmieros teatras); be to, šiemet jau nufilmuotas „Mane vadina Kalendorium“ (režisierius Juris Poškus) kino ekranams.
Tačiau, kad ir įkvepiančio romano Oskaro perkėlimas iš literatūros į kitą mediją, net ir pačiam romano autoriui atrodė sudėtingas. Visų pirma – todėl, kad Oskaras pats beveik nekalba. Knygoje skaitome dienoraštyje užfiksuotus jo monologus, susidūrimus su kasdienybe. Tokį tekstą perkelti į sceną ar ekraną gali būti sunku: šios medijos prašyte prašosi ne tokiam pasakojimui svarbios introspekcijos ir pauzės, o išorinio veiksmo, santykių, dialogų. Be to, tai, kas veikėjo apmąstyta ir išjausta, bet nepasakyta garsiai, apsisprendimas perteikti užsceniniu arba užkadriniu balsu dažnai palieka įspūdį, kad kūrėjai nepasitikėjo pasirinkta medija ir jos siūlomomis priemonėmis kurti pilnavertį pasakojimą.
2022 m. Eihė pasirinko Oskarą scenoje palikti beveik nebylų, o personažo vidinius monologus perduoti kitiems veikėjams, kurie keisdamiesi rengiasi tokį patį kaip Oskaro megztinį ir tapdami jo antrininkais kalba už jį. Taip romane vis tobulėjantį Oskaro kalbėjimą režisierius perdavė jo aplinkai, per kurią, kaip ir per pačią kalbą, personažas auga. Klaipėdoje Seņkovas pasirinko kitaip spręsti romano monologiškumą. Čia ne Oskarą pažįstame per jo aplinką, o aplinką pažįstame per Oskarą. Todėl šį vaidmenį sukūręs aktorius Džiugas Grinys scenoje kalba daug, o visi kiti spektaklio veikėjai atrodo tarsi jo kalbos pagimdyti, tarsi būtų sutverti iš menkos Oskaro patirties, riboto žodyno, neįvardytos nervų ligos ir švento naivumo.
Atsisakęs dalies įvykių ir detalių, režisierius ir scenarijaus autorius Seņkovas ganėtinai nuosekliai perteikia romano pasakojimą didžiojoje Klaipėdos dramos teatro scenoje. Joje – mažas Latvijos miestelis. Šis, pasak spektaklio scenografo Reinio Suhanovo, primena ne tik romano autoriaus gimtuosius Talsius, bet ir jo paties gimtinę, kuri yra vos pusvalandis kelio nuo Talsių. Scenoje sukurta spalvotais brezentais dengtų priekabų aikštelė gal ir primena mažus miestelius ir būtinybę pažinoti „ką nors su priekaba“, bet spektaklyje ši aikštelė neprisideda prie „Mane vadina Kalendorium“ pastatymo dokumentiškumo, tikroviškumo įspūdžio stiprinimo, priešingai: žiūrint į priekabas ir jose įkurtus interjerus vis labiau stiprėja įspūdis, kad tai, ką matome, yra savotiškas Oskaro žaidimas, jo sąmonės pagimdytas pasaulis. Tarsi vaiko, kuris, neturėdamas ką ir su kuo veikti, būtų pristatęs namų (smėlio dėžėje, tėčio furnitūros stalčiuje, senelių sodo namelyje arba po virtuvės stalu) ir apgyvendinęs juos kažkur matytais ar sugalvotais personažais, leidžiančiais jam tapti ir savo paties pasakojimų herojumi.
Įspūdį, kad scenoje matome vaiko arba vaikiškai tebemąstančio suaugusiojo žaidimą, stiprina Oskaro apsilankymas Janinos (Darius Meškauskas) priekaboje, kurioje iki pat lubų kyla lentynos, pilnos konservuotų aguročių, o pati Janina atrodo tarsi iš senosios animacijos išlipusi ragana. Arba bibliotekoje, kur taip pat iki pat lubų pilna knygų, o bibliotekininkė (Toma Gailiutė) užsiėmusi knygomis vis tiesia į jas rankas panašėdama į vorą. Ryšius su realybe praranda taip pat ir vakaras naktiniame klube „Cherry club“ bei pažintis su nepaprastai plastiška Vikija (Justina Vanžodytė), jų pokalbiui tampant šokiu (choreografė Sintija Skrabe). Netikrumo jausmą sustiprina ir beveik atpažįstama populiarioji latviška muzika bei Edvardo Griego „Pero Giunto“, – Ibseno „Peras Giuntas“, regis, vienintelis Oskaro matytas spektaklis, – motyvai (kompozitorius Edgaras Mākenas).
Tikrovės spektaklio Oskaro pasaulyje nedaug. Šiek tiek jos įneša pastorius Arvydas (Vaidas Jočys) ir mama Klara (Eglė Barauskaitė), kurie vis primena buitį, nervų ligą, jaudinasi dėl išorinio pasaulio pavojų. Dar šiek tiek – scenoje kintantys metų laikai, kažkur gilumoje dirbantys žmonės (lapus šluojantys kiemsargiai; su teatro, atvykusio rodyti „Perą Giuntą“, dekoracijomis dirbantys darbininkai; sezoninių miestelio dekoracijų keitėjai), Oskaro inicijuotos sriubos virtuvės lankytojai. Visi tie, kurie neskubina siužeto, kurie lieka spektaklio paraštėse, kurie nėra šaržai, kurie bendrauja matydami vienas kitą. O būtent tai dažniausiai ir nesiseka spektaklio Oskarui.
Seņkovo spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ pokalbiai, net kai juose dalyvauja keli žmonės, dažnai atrodo monologiški, nes beveik visi yra nupasakojami arba komentuojami Grinio vaidinamo Oskaro. Tačiau spektaklyje, kaip ir romane, viskas keičiasi, kai apleistoje ligoninėje jis randa telefoną ir ima skambinti. Ragelį pakėlus Leo, kurį Oskaras praminė Leninu (Mikalojus Urbonas), pradeda gimti pokalbis, kuris šiame monologiniame spektaklyje atrodo kaip pagrindinį personažą ištikęs stebuklas. Tikras gyvas bendravimas Oskaro pasaulyje dar kurį laiką galės vykti tik medijuotas, bet pamažu jame rasis vis daugiau personažų ir vis daugiau drąsos susidurti su tikrove, tikru žingsniu iš priekabų aikštelės tapsiančia tik pačioje spektaklio pabaigoje.
Nors Seņkovas romaną į sceną perkelia nuosekliai, vis dėlto kai kurių dalykų atsisako ir keičia. Be to išsiversti neįmanoma: kitaip teatre sėdėtume pusę paros, o pats scenos kūrinys būtų perkrautas nereikalingų detalių. Tačiau kai kurie pakeitimai – nuviliantys. Pavyzdžiui, Oskaro ir jo draugų sukurtas spektaklis „Liūdesio technika“ scenoje virsta pasišokinėjimu ant vienaragiu dekoruoto pripučiamo batuto, kol gražioji mergina (Samanta Pinaitytė), aprengta panašiu vienaragiu papuoštu drabužiu, supasi virš scenos. Mums rodomas ne spektaklis apie nuskaidrinantį liūdesį, o smagus žaidimas. Taip atsisakoma to, kas, mano galva, yra vienas gražiausių romano autoriaus laimėjimų – liūdesio transformacija į kūrybą ir bendrystę. Stiprus, gyvenimus griaunantis skausmas knygoje žymi beveik visus veikėjus, kuriuos gauname pažinti artimiau. O jų kartu sukurtas spektaklis, subūręs taip pat liūdesiu pažymėtą publiką, yra ir to liūdesio kulminacija, ir galutinė transformacija: „paskutinis liūdesys“ („Mane vadina Kalendorium“, Odilė, 2022, p. 275).
Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. Šiek tiek jo galima išgirsti monologuose, liūdnuose pasakojimuose apie liūdnus gyvenimus, sriubos virtuvės lankytojų šaukštų skimbčiojime, atsisveikinime su mama ir su savo susikurta žaidimo aikštele, bet erdvės ir laiko patirti personažų skausmą ir kartu su veikėjais jį transformuoti – nėra. Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos. Toks režisieriaus sprendimas stebina: Seņkovas, Klaipėdoje sukūręs jau trečią spektaklį, pirmuose dviejuose įrodė, kad teatrinėmis priemonėmis perteikti liūdesį ir skausmą jis moka puikiai. Statant Bertoltą Brechtą („Mama Drąsa“, 2018) ir Davidą Farrą („Varovai“, 2021) režisieriaus sprendimai ne tik padėjo plėtoti veiksmą, bet ir paliko pakankamai erdvės žiūrovams pabūti su to veiksmo provokuojamais jausmais.
Tiesa, šiuose spektakliuose dirbta su scenai skirta medžiaga ir griežta visuomenės kritika, tarytum barantis ar bandant supurtyti. Kalnozolo „Mane vadina Kalendorium“ kviečia ne bartis, ne vertinti ar teisti, o matant pasaulio netobulumą apsispręsti keisti ir keistis. Būti šviesa ten, kur tamsu. Tai dažnai nemalonu, bet net ir savo susigalvotame, per televizorių matytų tipažų ir sufantazuotų personažų pripildytame, pasaulyje gyvenantis spektaklio Oskaras galiausiai apsisprendžia, kad jau metas palikti žaidimo aikštelę ir eiti tolyn. Vaizduotėje išbandytą taktiką pritaikyti tikrovėje. Gaila, kad apsisprendimui žengti kartu publika emociškai neužauginama.
Žiūrėdama „Mane vadina Kalendorium“ vis galvojau apie tai, kiek daug šito esti mano ir ne vienoje vyresnėje kartoje žmonių, kuriems sunku pasakoti gražias, jautrias istorijas, sunku nepasiduoti ironijai, norui pasislėpti po šaržais, pašaipa. Dažnai, jei ne dažniausiai, taip elgiamės su savimi pačiais, su savo jautrumu. Iššiepę dantis atliekame tuščią „džiaugsmo techniką“ ir laukiame, kada vėl galėsime imtis visuomenės ir savo aplinkos kritikos. Nes taip – saugiausia. Todėl mums labai reikia pasakojimų, kurie padėtų transformuoti mus pačius ėdantį liūdesį ir įkvėptų bent trumpam, bent kam nors artimam tapti šviesa. Reikia pasakų, kurios padėtų transformuoti mūsų kūnuose įrašytos atminties skausmą. Ir reikia žmonių, literatūros ir scenos personažų, kurie mūsų ir savo liūdesio neišsigąstų.
Autorės kelionę į Klaipėdą iš dalies finansavo Scenos meno kritikų asociacija
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
