Medėjos judesiai scenoje nepasiekia nei šokio kokybės, nei gesto prasmingumo, o „fotogeniškos“ pozos, į kurias režisierė stato aktorę, signalizuoja apie (laikiną) režisierės humoro jausmo ir kritiškos akies praradimą.
Užsienio kritikai gruzinų režisierių gyrė už scenines metaforas ir simbolinius sprendimus. Atrodo, visiškai be reikalo, nes režisūriniai sprendimai paremti ne prasmės kūrimu, o ieškojimu, kaip įspūdingiau, gražiau, galbūt patogiau.
Jauna karta čia demonstruoja sugebėjimą reflektuoti istoriją, naudodama žymiai platesnį nei vien juodai-baltą spektrą, laisvai operuodama ir „infraraudonais“, ir „ultravioletiniais“ spalvų sektoriais.
Spektaklis žongliruoja pamatiniais klausimais, išdykauja groteskiškais personažais, o kartėlis ir skausmas prasiskverbia kaip svogūno kvapas.
Talentingas dekadentinis atvykusio iš Maskvos režisieriaus pastatymas būsimą tuščiažodžiavimo sezoną be kalbų uždaro, bet drauge ir inicijuoja, apvaisina, atidaro. Puikus teatro startas.
Superturgus užkariauja kultūros šventoves, fyfa šustru leksikonu atsiduria operoje, o čia juk turi už širdies griebti, kažką viduje virpinti. Kontrastai išsižergę, nors scena atrodo padoriai.
„Mūsų klasėje“ režisūros priemonių arsenalas toks įvairus, toks dirginantis akį, kad susikoncentruoti į žmonių istorijas, jų konkrečius likimus nėra kada. Režisierė tam erdvės ir nepalieka.
Epinio Słobodzianeko pasakojimo finalas senjorų dėka neišvengiamai nukeliauja į nenumatytą buitinio teatro plotmę. Tai akivaizdžiai klaidinga, bet būtent šie veidai, jų tariami žodžiai ir išliks žiūrovų atmintyje.
Scena – nori ar nenori – daro iš žmogaus personažą – jei jis pats nemoka pateikti savęs kaip savęs. Rodo jo kaukę viešumai arba jo nesusivokimą. Jeigu nori įleisti į sceną nuoširdumą, išmokyk jį vaikščioti.
