Pasivaikščioti su medžiais

Dovilė Zavedskaitė 2024-07-27 menufaktura.lt
Akimirka iš interaktyvaus spektaklio-žygio „Brūzgynų eilės“, idėjos autorė ir režisierė – Kristina Mauruševičiūtė. Dainiaus Putino nuotrauka
Akimirka iš interaktyvaus spektaklio-žygio „Brūzgynų eilės“, idėjos autorė ir režisierė – Kristina Mauruševičiūtė. Dainiaus Putino nuotrauka

aA

Kai Vilkaviškio parke susirinkome žiūrėti Kristinos Mauruševičiūtės spektaklio-ekskursijos „Brūzgynų eilės“, kurį čia atvežė projektas „Teatras keliauja pas vaikus“, iš karto pastebėjau vaiką, kuris, rodėsi, tikrai pelnys pasiučiausio, geriausiai spektaklius trukdančio žiūrovo titulą. Todėl kai vėliau, spektakliui jau įsivažiavus, pamačiau jį, slapčia atsiliekantį nuo žiūrovų grupės, grįžtantį pas kelmą ir niekam nematant ieškantį „kelmo mygtuko“, kurį paspaudus šis nustotų kalbėti, likau be žado: buvo akivaizdu, kad spektaklis veikia, o neklusniausi žiūrovai yra geriausi šito brūzgynų pasaulio tikėtojai.

Vaikas mygtuką „rado“, „paspaudė“ ir labai patenkintas grįžo pas draugus. Neįtikėtina, pagalvojau aš, nejaugi gali taip būti? Ir nejau gali būti, kad šiuolaikiniai vaikai klausysis Vainiaus Bako, Dainiaus Gintalo, Daivos Čepauskaitės, Antano A. Jonyno, Valdemaro Kukulo, Marcelijaus Martinaičio ir Antano Baranausko poezijos nezyzdami ir nenuobodžiaudami? Nejau gali būti, kad skambant eilėraščiui apie paukštį staiga iš niekur ateis antis ir tiesiog rodysis mums tol, kol baigsis eilutės, ir kad vaikus sudomins paprasčiausi pagaliai, obuoliai, šapai, upeliai?

„Brūzgynų eilių“ ekskursiją vedantis aktorius Artūras Dubaka nieko neturi – jokių magiškų ginklų, 3D akinių ir kitų laikmečio stebuklų, kurie patinka vaikams. Jis pasirodo paprastas ir susivėlęs, paprašo palaukti, kol iš skvernų, kelnių kantukų ir plaukų išsitrauks visas pakeliui prikibusias šakeles, spyglius ir žiedadulkes, kol iš kišenių iškratys smėlį. Tiesa, tada dar įteiks kam nors lyg tyčia suskintą puokštę, o gal ne – gal tą puokštę išdalys po gėlę, kad kuo daugiau vaikų gautų gėlių. Bet gal irgi ne – gal gėles susirinks atgal, o vaikų paprašys pasivadinti medžiais, nes eiti pasivaikščioti su medžiais jam lengviau ir smagiau, nei su žmonėmis.

„Paverstì“ mišku, apdalinti ausinėmis, daugiau kaip dvidešimt visokio amžiaus žiūrovų godžiai nuseka paskui girių gidą, kuris nepailsdamas šokčioja nuo temos prie temos, vis ką nors pamiršdamas ir prie ko nors sugrįždamas. Visai kaip žiogas ar laumžirgis, gamtiškas ir gyvybingas, Dubaka vedasi prie jo herojui svarbiausių Vilkaviškio parko „taškų“: medžio, su kuriuo galima pasikalbėti telefonu; kelmo, nenorinčio, kad kas nors ant jo prisėstų; žuvelių karolių, dailiai surikiuotų upelyje; amžinai burbančios dėžės; obuoliais užderėjusios tuopos; tvenkinio su vietine antimi... Visame parke prislapstyta nedidučių instaliacijų, stiklo šukių, popieriaus skulptūrų, šiaudų sodų. Viskuo, kad ir koks niekas tai bebūtų, aktorius geba sudominti žiūrovus. Kodėl? Nes domisi pats. Ir dar todėl, kad turi humoro jausmą ir moka juoktis pats iš savęs, jei kartais jo ypatingas ryšys su kokiu krūmu kam nors pasirodo savotiškas.

Žiūrėdama „Brūzgynų eiles“, maloniai prisiminiau geriausią kada nors matytą gatvės teatro spektaklį – ispanų „Kamchàtka“ (vėliau nuo šio spektaklio kilo ir pačios trupės pavadinimas), kurie irgi tiesiog beprotiškai domisi miestu, į kurį patenka. Gatve, pastatais, fontanais, autobusais, žmonėmis, skalbiniais kiemuose, sienomis, žibintais. Vienas iš jų tikslų – leisti žmogui iš tiesų susitikti su savo miestu, į jį įkristi iki kaklo, pamatyti iš naujo tai, ką praskipini, darbo dieną eidamas iš taško A į tašką B.

„Brūzgynų eilės“ veikia panašiu principu, tik jų misija – dviguba: sustoti prie medžio ir prie eilėraščio. Būtent pastarasis sustojimas kėlė daugiausia nerimasties – ne tiek daug kartų yra tekę girdėti ką nors skaitant eiles, kad tikrai kiltų smalsumas, kad godžiai lauktum kiekvieno žodžio. Ypač sunku, kai to imasi patys autoriai, arba kai skaitovai ima vaidinti jausmus, kuriuos skaito, ar kai paprasti žodžiai yra deklamuojami kaip perdėtai svarbūs. Spektaklyje visos šios simptomatikos nėra – tiesą sakant, nuo tų kruopščiai atrinktų kelių eilėraščių ištiko tikras, paprastas džiaugsmas, ypač į ausines skambant Juliaus Žalakevičiaus, Rasos Samuolytės, Eglės Mikulionytės, Ryčio Saladžiaus balsams. Iš tiesų norėjosi taupyti, atidėti, klausyti po vieną žodį. Ir taip patirti kraštovaizdžio išplatėjimą.

Gražu stebėti, kaip, iš pradžių tiesiog užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo. „Patylėkim ir pažiūrėkim, ką išgirsim“, – sako Dubakos veikėjas. „Būkim, kaip būnasi“, – dar sako jis. Lyg tarp kitko, lyg nieko nesakytų. Organiškai, nedidaktiškai, bičiuliškai. Turbūt visai kaip jo senelis girininkas, apie kurį tiek daug išgirstame spektaklyje. Galvoju, kad šį paprastai džiugų spektaklį gali „suvalgyti“ mažiau palanki, ne tokia smalsi ir geranoriška auditorija. Šį kartą brūzgynams pasisekė.

Spektaklis baigiasi netikėtai – gidas pasiūlo grįžti visą kelią atgal, iki pirmojo medžio – gal jis dar norės ką pasakyti. Kūrinyje atsiranda duobė, bet joje yra erdvės sau pačiam: eini tuo pačiu keliu, kurį ką tik visą išžvalgei kaip įdomiausią Suvalkijos kampelį, ir staiga viso to nebėra – paprasčiausias parkas. Štai taip netikėtai „Brūzgynų eilės“ primena, kad neužtenka žiūrėti – reikia mokėti matyti, ir pasirinkti žmones, su kuriais matosi geriausiai.

-----

Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS projektą „Teatras keliauja pas vaikus“ ir šį straipsnį remia Lietuvos kultūros taryba.

recenzijos
  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.

  • Sodo spalvos

    Užuot tiriamai pažvelgę į savo pagrindinį herojų, jį nuteisė „žinoti“. Pasmerkė tariamam pasaulio suvokimui, žongliruodami abstrakčiomis sąvokomis. Spektaklio tekstai vos palietė pačių kūrėjų išsikeltas temas.

  • Vienišieji vakarai Vakaruose

    Artiomo Rybakovo spektaklis vadinasi „Vienišieji vakarai“ – ir sunku suprasti, ar Vakarų „V“ pamesta verčiant pjesę, ar jos sąmoningai atsisakyta statant spektaklį. Nes tai keičia pačią pjesės traktuotę.

  • Šokiai po skara

    Apie „Žemaitės N. 18(0)“ tikslinę auditoriją ir žanrą nelengva atsakyti, bet tolesnis šio kūrinio gyvavimas turėtų padėti ir pačiai choreografei toliau gryninti savo meninį braižą šiuolaikinės pasakojamosios choreografijos srityje.

  • Grožis ir praradimai

    Režisierius Adomas Juška nuosekliai seka László Krasznahorkai romanu, tačiau savo įžvalgų apie jo turinį nepateikia. Sąsajos su dabartimi tikrai neprivalomos, bet norisi ryškesnės režisieriaus interpretacijos, jo požiūrio.