Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo naująjį pastatą inauguravo ambicinga premjera – Lietuvos scenose dar nestatyta amerikiečių kompozitoriaus Philipo Glasso opera „Kelionė“. Ir tai nėra šiaip koks vienkartinis proginio pastatymo parodymas, nes ši šiuolaikinė opera yra numatyta kaip repertuarinis spektaklis ir, belieka tikėtis, kad jam pavyks įsitvirtinti muzikiniu ir režisūriniu požiūriu visiškai negiminingoje uostamiesčio muzikinio teatro darbų panoramoje. Simboliška atrodo ir tai, kad 1992 metais, Niujorko Metropolitan Opera teatro užsakymu sukurta opera „Kelionė“, skirta paminėti 500-ąsias Amerikos atradimo metines, tad inspiruota Kristupo Kolumbo jūrinių ekspedicijų, rodoma Klaipėdos teatro didžiojoje salėje, pavadintoje „Jūra“.
Glasso „Kelionės“ ėmėsi jaunų italų kūrėjų komanda, pasiūliusi savąją spektaklio koncepciją teatro paskelbtame konkurse ir jį laimėjusi: režisierė Chiara Osella, režisierius ir choreografas Carlo Massari, scenografė Eleonora Peronetti, kostiumų dailininkė Emilia Zagnoli; bendradarbiavo lietuvių kūrėjai – vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis; chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Spektaklio muzikinei daliai vadovavo Glasso kūrybos žinovas ir apologetas Dantė Santiago Anzolini, dirigavęs spalio 4 d., pirmąjį operos premjeros vakarą.
Nors „Kelionė“ savo trukme – trijų dalių spektaklis (su dviem pertraukomis) išsitęsia pusketvirtos valandos, ir siužeto masto užmojais – aprėpti žmonijos istoriją nuo pirmykščių laikų iki post futurum, atrodo tradiciškai grandioziškai operiškos kūrinio savybės, tačiau pagal kompozitoriaus Glasso pasakojimą Davido Henryʼio Hwango sukurtas operos libretas byloja apie šiuolaikinę prieigą prie žanro, nes nepateikia nei linijinio siužeto, nei užčiuopiamesnio personažų kismo. „Kelionė“ – tai opera kaip filosofinė, egzistencialistinė kelionė. Pavadinčiau ją būties ir amžinybės opera, kurią tokią perteikia ne tik alegorinė, poetinė kalba, bet ir visų pirma – begalinė, it spiralės kilpelėmis susivijusi Glasso „vizitine kortele“ tapusi muzikinė retorika.
Toje sklandančių būsenų, troškimų, utopinio pasaulio paieškų ir visatos atradimų neapčiuopiamybėje, reikalaujančioje rimto, atidaus įsigilinimo, jei ne apskritai mokslinės studijos, šiaip jau neįmanomos sėdint žiūrovų salėje, nesunku pasiklysti. Tad scenovaizdžio dailininkės Eleonoros Peronetti scenoje nutupdyta ir ją beveik užpildanti mobili sfera, besitransformuojanti į pusrutulį-kiautą (Žemė, laboratorija, erdvėlaivis, akies obuolys, kosminė stotis, amfiteatras etc.) įžemina ore pakibusių idėjų kupiną operą. Būtent ši scenografinė-architektūrinė prieiga savo aiškiu fiziškumu, o kartu ir talpumu atrakina klaipėdietiškąją Glasso „Kelionę“.
Režisierė Chiara Osella kartu su režisieriumi-choreografu Carlo Massari, savo ruožtu, tą sumaniai kintantį, dinamišką objektą ėmėsi įveiksminti, t. y. apgyvendinti; ir nors jųdviejų intencijos bei pastangos atskleisti visų aštuonių personažų pajautas bei maksimaliai išnaudoti scenovaizdžio konstrukcijos galimybes dažnai atrodė pagrįstos ir dinamiškos, tačiau režisūrinis daugžodžiavimas vis klampino meditatyvią, skaidrią Glasso operos prigimtį.
Antai kosminio erdvėlaivio įgula kone visą pirmą veiksmą dainavo kybodama ant lynų (bravo!) – tai išties įtaigus įvaizdis sklandančias idėjas perteikti kaip nesvarumo būseną, tačiau ilgainiui tasai solistų plūduriavimas paįvairintas choreografiniu dekoratyvumu. Ir taip – visoje operoje: Glasso muzika pulsuojanti, tarsi įsiurbianti ir kviečianti keliauti be senųjų operinių „kelio ženklų“, o štai vizualioji partitūra – tai alegoriškai atitaria kompozitoriui, tai paskuba jį „užkloti“ ir nepalieka properšų muzikai kalbėti savo kalba. Tad ilgainiui ima atrodyti, kad režisierė ne visai pasitiki kompozitoriaus minimalizmu (o gal žiūrovu?), nes lyg apsidrausdama, kad net ir trumpučiai Glasso audialinio teatro epizodai neatrodys savaime pakankami ir prišauks nuobodulį, juos pridengia vaizdu – medijuotu ar choreografiniu, o dažnai ir abiem sykiu.
Panirti į „Kelionę“, kurioje orkestras ir dirigentas neturi galimybės visokiais extra-forte užglaistyti išorinių trikdžių, kliudė ir pašaliniai triukšmai (pernelyg pastebimai savo darbą atliko scenos technikai, į grindų dangą dunksėjo šokėjų-mimanso ir choristų žingsniai) – pirmąjį premjeros vakarą jie vis brovėsi į spektaklio garsinę partitūrą, taigi į operos „kraują“. Galbūt sklandžiai masinių scenų atlikėjų raiškai keblumų kėlė ir akivaizdžiai ankšta scena, kurioje patalpinta scenografija nepaliko pakankamai erdvės ne tik choreografijai, bet ir mizanscenavimui.
Tačiau nepaisant čia paminėtų premjeros vakaro trikdžių, kurių dalį tikriausiai be didelių keblumų galima išspręsti, klaipėdiečių „Kelionėje“ yra išties įspūdingų, šiuolaikinio meno instaliacijas primenančių scenų. Šiuo požiūriu – tai galėtų būti alla galerinė opera, kurioje individualus judėjimas po erdvę/-es dar labiau išplėstų kelionės potyrį. Juk Glassas kartu su režisieriumi Robertu Wilsonu dar savo „Einsteine paplūdimyje“ (1976-aisiais!) mąstė kaip tikri galerininkai ir spektaklyje leido publikai jaustis ne tik žiūrovais, klausytojais, bet ir lankytojais. Beje, tąkart dar ir laisvai migruojančiais salėje.
Įvertinti spektaklio abiejų sudėčių solistų parengtas vokalines partijas (pirmąjį premjeros vakarą dainavo: Andrius Apšega – Kolumbas, Beata Ignatavičiūtė – Izabelė, Aurimas Raulinavičius – Mokslininkas, Lina Dambrauskaitė – Erdvėlaivio kapitonė, Iveta Kalkauskaitė – Erdvėlaivio gydytoja, Tadas Jakas – Pirmasis kapitono padėjėjas, Eugenijus Chrebtovas – Antrasis kapitono padėjėjas, Emilia Janina Kozłowska – Žemės dvynys I, Vilius Trakys – Žemės dvynys II) ir precizišką Glasso muzikos atlikimo, kuriam kitus du premjeros vakarus vadovavo dirigentai Adrija Čepaitė ir Tomas Ambrozaitis, refleksiją palieku kolegėms muzikologėms.
Labai linkiu, kad Lietuvos muzikinių / operos teatrų publikai taip mažai pažįstama operos šiuolaikybė, Klaipėdoje skambėsianti Glasso apgaulingai taupiu ir paprastu minimalizmu, bet kaip tik dėl to tokiu paveikiu jo muzikos meditatyvumu, repetityvumu ir invariantiškumu, jeigu ir neprisijaukins įsimintinų arijų mylėtojų, tai atras savo laiko publiką. O kol liko taip ir nerealizuota Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenai drąsiai žadėta kito amerikiečių šiuolaikinės muzikos korifėjaus Johno Adamso opera „Daktaras Atomas“, galima iš sostinės nukeliauti į uostamiestį ir pasitikrinti savo vidinį šiuolaikinės operos patyrėjo seismometrą.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
