Spalio 24-osios vakarą, maloniai pakviestas į Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusią generalinę repeticiją (teatro veteranams ir kitiems prijaučiantiems buvo suteikta galimybė pamatyti naujausią teatro darbą - Ritos Mačiliūnaitės dviejų veiksmų šokio operą „Amžinybė ir viena diena“), iš pradžių pasijutau lyg nukeltas ne vieną dešimtmetį į praeitį. Besirenkančius žiūrovus intrigavo neįgaliojo vežimėlyje be gyvybės ženklų sėdinti žmogysta. Kaip ir scenoje dėl kažkokio plakato susistumdę du žaliūkai, kurių pasistumdymas peraugo į nuožmią kovą. Tik kai plakatą nugvelbė trečiasis, tuo plakatu kviesdamas vis augančią minią į kažkokį renginį, pamaniau, kad naujausias kūrinys skiriamas Spalio perversmo (kiti tai vadina revoliucija), įvykusio 1917 m. spalio 25 d., jubiliejui. Iš pradžių maniau, kad dėl plakato-lozungo grumiasi monarchijos šalininkas ir liberalas, kol jų kova nepasinaudojo anarchistas revoliucionierius, o gal bolševikas, tačiau mano sarkastišką nepasitenkinimą labai greitai nustelbė vyksmas scenoje. Baletmeisteris Itzikas Galili stebėtinai subtilia, bet išraiškinga choreografija atskleidė masinės psichozės reiškinį, kai tarsi cunamis agresyviai nusiteikusi minia šluoja viską, kas pasipainioja kelyje, įtraukdama atsitiktinius praeivius į savo sūkurius. Pirmoji cunamio banga padaro didžiausią žalą, o įtūžusios minios bangos viena po kitos neša euforijos kupinus protestuotojus į...? Nemanau, kad apimtieji ekstazės ir savo vertės pajautimo žino, kur jie bėga, ko jie reikalauja. Jiems to ir nereikia žinoti, pakanka, kad tai žino aktyvistai, visą laiką pakurstantys aistras.
Beje, Galili ne pirmas choreografas, bandantis panagrinėti šiais laikais aktualią temą: masiniai neramumai, protestai, minios agresyviai nusiteikusių nepatenkintųjų, lyg ir laukiančių mažiausios kibirkštėlės, kurią galima įpūsti į nebevaldomą gaisrą. Minios fenomenas žmonijai nesvetimas nuo senų laikų. Tai puikiai pademonstravo Maurice'as Béjart'as, 1959 m. pastatęs Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“, dar pagoniškosios Rusios apeigose įžiūrėjęs masinės psichozės poveikį vienos idėjos ar tikslo suburtiems žmonėms. Prisiminkime ir sceną iš Krzysztofo Pastoro mūsų teatre statyto Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“. Darbą baigė dar viena pamaina ir į gatves plūstelėjo pilka proletariato masė. Pilka tiesiogine ir perkeltine prasme. Ne ką spalvingesnė ir minia Martyno Rimeikio statytame „Procese“. Tik tos minios socialinis statusas aukštesnis - tai teisėtvarkos atstovai, tad ir jų elgesys rafinuotesnis. Bet esmės tai nekeičia - tiek slavų protėvius, tiek Veronos gyventojus, baletmeisterio perkeltus į XX a. tarpukario Italiją, ir pagaliau Austrijos-Vengrijos imperijos pavaldinius, uoliai zujančius su popieriais rankose, galinčiais lemti ir lemiančiais žmonių likimus, vienija toks pat noras ar tikslas - būti kartu, susilieti su kitais, pajusti savo jėgą ir galią, galimybę spręsti kitų likimus, mėgautis ta euforija ir užplūdusiu adrenalinu. Ir nesvarbu, kur ta minia susirinko - Koliziejuje, Miuncheno stadione, Raudonojoje aikštėje ar Paryžiaus Eliziejaus laukuose, nuspalvindama juos oranžine spalva, - ji pasiruošusi viskam, tereikia tik ženklo, mosto, nurodančio kryptį. Visa laimė, kad „Amžinybėje ir vienoje dienoje“ į visa tai žiūrima su nemaža doze sveiko humoro - augančią įtampą sušvelnina ir žmogelis su laistytuvu rankose, tarsi pasiklydęs rūke, ir žmogysta neįgaliojo vežimėlyje, dėl likimo ironijos tampantys vos ne šėlstančios minios vedliais, atsidūrusiais puolančiųjų nematomą priešą avangardo smaigalyje.
Statytojų siūlomas žanras - šokio ir vokalo mišinys - nėra naujas. Juk vos ne nuo pirmųjų operos, kaip žanro, žingsnių ją lydėjo šokis, laikui bėgant išaugęs į savarankišką žanrą. Tik šiuo atveju šokis įgyja lygiavertį vaidmenį, jau nesitenkindamas intarpais, linksminančiais žiūrovus. Sunku pervertinti pagrindinio šio reginio „kaltininko“ indėlį, juk Galili - ne tik režisierius, bet ir choreografijos, poemų, dekoracijų, kostiumų ir šviesos dizaino autorius. Tiesiog Barbė devyndarbė. Tiesa, ne visur režisieriaus autorystė lygiavertė ir, ko gero, tai daroma sąmoningai, kad niekas nenustelbtų šokio. Jis šioje šokio operoje dominuoja besąlygiškai. Jam tenka pagrindinis krūvis, ne tik fizinis, bet ir emocinis, labai ekspresyviai ir įtaigiai perteikiantis ir choreografo sumanymą, ir personažų charakterius. Norint išsamiau panagrinėti choreografo darbą, nepakanka vieną ar du kartus pamatyti spektaklį. Čia ne klasikinis ar neoklasikinis baletas, kur žinoma arba nuspėjama judesių kompozicija, jų seka, rankų ir kojų pozicijos. Čia gali pasikliauti tik nuojauta, kuri kartais nuveda į visiškai kitą pusę. Ko gero, tik choreografinio teksto autorius vienintelis žino, kaip tiksliai turi būti atliktas tas ar kitas judesys. Atsiradusi improvizacijos laisvė palengvina atlikėjų padėtį, bet apsunkina vertinimą, nes nežinai, kam dėkoti už efektingą judesių kombinaciją. Gal todėl ir masiniuose šokiuose pasigendi didesnio sinchrono. Tačiau bendras įspūdis dėl to nenukenčia.
Nenoriu menkinti kitų statytojų nuopelnų ir indėlio. Kompozitorės Mačiliūnaitės fundamentalų darbą vertins muzikologai - tikiuosi, palankiai. Muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila savo temperamentu ir ekspresija ne tik neatsiliko nuo dinamiškos, veržlios choreografijos, bet ir ne mažiau įtaigiai bei išraiškingai vadovavo ir orkestrui, ir chorui, kurį puikiai parengė choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas. Dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė į klausimą, kas taps „Amžinybės ir vienos dienos“ dramaturgija, atsakė: „Priimami muzikos, režisūros ir choreografijos dramaturginiai sprendimai. Mano rašoma dramaturgija tiesiogiai siejasi su Itziko choreografija ir režisūra.“ Kiek supratau, literatūrinis tekstas, išdėstytas spektaklio programėlėje, turėjo iliustruoti tai, kas vyksta scenoje. Visa laimė, bent jau mano, kad šį tekstą perskaičiau jau po spektaklio, tad vyksmo metu niekas nesaistė manęs su dramaturgės kūryba. Tai, kas vyksta scenoje, galėjau vertinti pasiduodamas atlikėjų įtaigai. Jei kas kartais ir trukdė, tai poezijos fragmentai švieslentėje, tarsi rodantys kryptį, kuria reikia eiti. Kol perskaitydavai, praleisdavai tai, kas vyksta scenoje. O gal tie poezijos fragmentai, tarsi impulso iškrovos, turėjo veikti mūsų mąstymą? Jei ta iškrova pasiekdavo mūsų pilkąją masę, mes labiau priartėdavome prie tiesos? Vis dėlto, kad ir kokios buvo statytojų inspiracijos, reginys pavyko.
Sukrečiantis finalas tarsi vainikuoja visą veikalą, kuriame susipina gyvenimo džiaugsmas ir neviltis, pasmerktumas ir prakeiksmas, nepadarytos klaidos našta ir atgaila. Ir amžinas tikėjimas, kad kada nors pasieksime Meilės Karalystę, žadėtą šviesų rytojų ar net Gerovės valstybę. Juk poetas Itzikas Galili rašė: „Kaip lėtai mes žengėme / Dėvėdami istorijos neteisybę / Meilės Karalystės link.“ Pats finalas man asocijavosi su kažkokiomis liturginėmis apeigomis, kai joms baigiantis aukojamas Žmogus. O gal tiesiog Žmogus sukniumba, gyvenimo sužlugdytas.
Ne kartą spektaklio metu švieslentėje pasirodydavo sentencija „Pasiduok, atsiduok ir gyvenk“. Puikiai pasirodžiusiam baleto kolektyvui siūlau vadovautis kita sentencija - „Nepasiduok, neatsiduok, bet gyvenk“. Nes tas titaniškas darbas, dar kartą įrodantis, kad mūsų baletas profesionaliai gali šokti bet kokio stiliaus choreografiją, vertas tikro gyvenimo scenoje. Nenoriu minėti atlikėjų, nes jie visi, pradedant solistais ir baigiant paskutine kordebaleto linija, nusipelnė aukščiausio įvertinimo. Jie - tikri profesionalai.
