Spalio 16 d. vakarą Vilniaus teatro „Lėlė“ scenoje susispietęs žiūrovų būrelis stebėjo toje pačioje erdvėje rodomą lėlių ir plastikos vyksmą „Jūratė ir Kastautas“ - bendrą poetės Daivos Čepauskaitės, lėlininko Vitalijaus Mazūro, kompozitoriaus Fausto Latėno ir penkių „Lėlės“ teatro aktorių kūrinį.
Vilniaus teatro „Lėlė“ menas pagal nuo seno galiojančią nerašytą ir sunkiai paaiškinamą tradiciją gyvuoja bendro teatrinio vyksmo pakraščiuose arba net už jo ribų, bet nuolat kūrybiškai atakuoja jį atstūmusio „tikro“ teatro pasaulį netikėtomis formomis ir provokuojančiu turiniu. Ir visuomet šie „akibrokštai“ susiję su Vitalijumi Mazūru. Taip atsitiko ir šįsyk. Nepaisydamas metų naštos, Vitalijus Mazūras su pavydėtina aistra ir energija ėmėsi etapinio savo darbo, pirmąkart atspirties tašku pasirinkęs visiems žinomą, bet sceniškai nepopuliarią legendą apie Jūratę ir Kastytį.
Mazūras yra menininkas, kurio menas, anot kito iškilaus lėlininko Rimo Driežio, yra suvokiamas visų pirma jo paties kūrybos kontekste. Bet Mazūras tą savo kontekstą yra išplėtęs itin plačiai, jo kūryba visuomet turi akivaizdžią vidinę logiką ir prasminę evoliuciją. Tad kiekvienas jo naujas darbas yra reikšmingas mūsų kultūros įvykis.
Pjesės bendraautorė (drauge su Mazūru) kaunietė poetė Daiva Čepauskaitė po premjeros buvo akivaizdžiai šokiruota, ir visai be reikalo. Nors jos teksto scenoje nuskambėjo vos keli sakiniai, visa spektaklio kompozicija (1 d. „Aušrėnų moteris“ ; 2 d. „Gintaro pirklys“; 3 d. „Žuvėdas“; 4 d. „Belaisvis“; 5 d. „Motina“; 6 d. „Kastauto vaikystė“, 7 d. „Svajonė“; 8 d. „Nusivylimai“) atspindi tą turiningą ir imlų Mazūro ir poetės kūrybinį bendradarbiavimą.
Daugiausia energijos, vaizduotės ir patirties Mazūras išeikvojo istorijos įžanginei daliai, kuri, kaip jam dažnai nutinka, sąmoningai ištęsta ir detalizuota. Bet šįsyk priešistorei skirti net penki iš aštuonių sceninio pasakojimo epizodų. Mazūras nesiekia perpasakoti legendos siužetą; jis kuria istoriją „nuo kiaušinio“, nuo istorijos priešistorės, kaip jis tai supranta. Jis kuria savąją Pasaulio sukūrimo versiją ir tik jam pavaldžiu plastinio teatro būdu - savąjį teatrinį kosmosą; nuo plastinio ir pasaulėjautos chaoso link absoliučios harmonijos ilgesio ir neišvengiamo praradimo skausmo prie tos harmonijos prisilietus.
Iš pirmųjų spektaklio „Jūratė ir Kastautas“ akimirkų taip ir matyti, kaip ant tvirtai suręsto žaginio kadaise užsiropšdavo basakojai vaikai drauge su Vitalijumi, vartaliojosi, tauzydavo niekus, žiūrėdami į horizontą, gaudydami vėją, nuo jūros pusės atskriejantį jūržolių kvapą, ir nenumaldomą laisvės nuojautą, kai, regis, matai kitą žemės rutulio pusę, kur tavęs laukia tikras gyvenimas...
Viršuje kabo įdubęs pilkšvai žydras, iš vidaus blausiai pašviestas audinys kaip amžinai apsiniaukęs tėviškės dangus, jis slegia ir dengia. Žaginio apačioje pritaisyta sena gelda žydrai dažytu vidumi ir bus ta Jūratės ir Kastyčio „jūra“.
Į žaginį įmontuota ilga lenta paverčia šią konstrukciją lyg ir „stalo teatru“. Etnografinį siluetą išsaugojusi buvusi Povilo Mataičio „Klojimo teatro“ žvaigždė aktorė Olga Pocevičiūtė išpilsto garuojantį skystį iš blizgančio virdulio į išrikiuotus ant lentos baltus puodelius, ir iš jų kyla garas, kaip prie ežero ar upės išsirikiavusiose pirtelėse, paskendusiose pavakario ar rytmečio rūkuose (kas pasakė, kad metaforinis teatras mirė?).
 |
| Kastauto lėlė iš spektaklio „Jūratė ir Kastautas” |
Paskui aktorė išdalija garuojančią arbatą čia pat susėdusiems žiūrovams, taip siųsdamas mums tą ypatingą sielos ir širdies poslinkį, kuris nuginkluoja apsauginį skepsį. Tarsi teatras tuo gestu sakytų: „Čia ne viskas bus tobula, bet viskas bus tikra ir nuoširdu, ir skirta tik tau“.
Ir išties ne viskas čia buvo tobula. Išsitęsusioje improvizacinėje įžangoje akivaizdžiai atsispindėjo paruošiamasis repeticijų procesas, skambėjo daug nereikalingų žodžių, o ten, kur derėjo šnekėti, buvo bendrauta gestų kalba.
Žiūrovams iš už nugarų su daina pasirodęs šiukšlininkas su vežimėliu švaisto šiukšles, tarp jų ir gintaro gabalus. Gintaras - tai jūros šiukšlės, kažkada yra sakęs Mazūras. Aušrėnų moterys - plokščios dvimatės kudakuojančios „vištelės“, savo butaforiškus lėliškus „nuogumus“ prausia geldoje. Gintaro pirklys, sumontuotas iš natūralistinių kūno detalių, kiaurasamčiu graibsto „gintarus“ iš geldos, tarsi koldūnus iš sultinio. Skambant „Lili Marlen“, blizgančiais kotais su nepadoriai atrodančiais antgaliais apsiginklavusi aktorių „armija“ surengia mirgančių propelerių košmarą, degančio laikraščio ugnyje pradingsta vytelių pirkelė. Atėjūnas „Žuvėdas“, Belaisvis, Motina - visi šie lėliški personažai fantasmagoriški, hipertrofuotai natūralistiški ir atlieka pačias netikėčiausias šokiruojančias funkcijas, nes taip jos sugalvotos Mazūro, taip jo sukonstruotos, taip jos gyvena scenoje - šokiruojančios, atgijusios ir unikalios. Kiekviena - plastinio meno šedevras.
Čia derėtų prisiminti olando Duda Paivos spektaklį „Išpera“, rodytą šį pavasarį Kaune plastinio teatro „Skrajojančiame festivalyje“. Tai buvo puikus, novatoriškas šiuolaikinio šokio ir plastikos spektaklis su natūralistinėmis šokiruojančiomis lėlėmis-manekenais. Mazūras, be abejonės, šį spektaklį matė, įsiminė, ir gerokai juo pasinaudojo. Tačiau tai nėra nei nusikaltimas, nei nuodėmė. Mazūras „vagia“ ne pirmąsyk, ir daro tai taip pat puikiai, kaip kadaise didysis Michelangelo, „vogdamas“ iš didžiojo Leonardo. Mazūras viską perdaro savaip, įvelka į savo kūrybą, ir per perdarytą formą pagimdo naują turinį.
Kaip ir Duda Paivos spektaklyje, Mazūro „Jūratėje ir Kastaute“ yra ir natūralistinė lėliško „gimdymo“ scena: Motinėlė pagimdo Kastautą. Bet visa tai sugalvota, pagaminta, atlikta ir veikia taip hipertrofuotai ir fantasmagoriškai, kad nebelieka jokio natūralizmo; nuo šoko ir juoko svaigsta galva.
Mazūras, įkūnydamas lėlių teatre tai, ko teatro scenoje šiaip jau neįmanoma įsivaizduoti, hipertrofuoja natūralistinį drastiškumą tiek, kad jis netenka buitinio natūralizmo ir tampa karnavaliniu vyksmu.
Kaip kiekvieno didelio menininko, priartėjusio prie kūrybinio kelio pabaigos, jo darbe yra ir autoreminiscencijų, ir ironijos, ir neišvengiamo testamentiškumo. Per spektaklio aptarimą Mazūro kūrybos tyrinėtoja Audronė Girdzijauskaitė pasakė, kad šiame Mazūro spektaklyje yra keli spektakliai ir kad jis remiasi ankstesne savo patirtimi. Pridurčiau, kad beveik kiekviename spektaklio „Jūratė ir Kastautas“ epizode ir kiekvienoje lėlėje galima įžvelgti įvairiausių reminiscencijų. Juk Mazūras savo rankomis sukūrė tūkstančius lėlių, kurių kiekviena unikali ir kiekvienoje slypi kažkoks naujas teatras, bet kiekvienąsyk - Mazūro teatras.
 |
| Jūratės lėlė iš spektaklio „Jūratė ir Kastautas”. Teatro LĖLĖ nuotraukos |
Beje, vienas iš stipresnių antrojo lygio spektaklio įspūdžių, kad spektaklyje dalyvavusiems jauniems aktoriams - Karoliui Algimantui Butvydui, Šarūnui Dateniui, Editai Zėčiūtei, Dainiui Taručiui, Imantui Precui - Mazūras jau spėjo perteikti savo plastinio teatro esmę - unikalų aktoriaus santykį su jo rankomis valdomu sceniniu objektu (tyčia nevartoju termino „lėlė“); t.y. tikro menininko bendravimą su jo rankomis atgaivintu meno kūriniu.
...Iš viso to lėliškų nešvankybių šėlsmo ir mitinio bei istorinio chaoso gimsta blyškus mutantėlis Tautas (nes gimė iš tautos). Kiti du mutantėliai tyčiojasi iš jo: „Kas? - Tautas!“ Taip jis tampa Kastautu (arba Kastyčiu). Bet šis mutantėlis truputį kitoks: iš kiro plunksnos, pajūrio smėlio ir kriauklės jis susikuria pirmąjį savo svajonės laivelį...
Kiek „jūros bangų“ yra sukūręs Mazūras savo spektakliuose? „Žemės dukroje“ (1982) tai buvo sunki raudona visa šluojanti burė, grėsmingai plazdanti virš galvų. „Eglėje žalčių karalienėje“ (2007) - tai juodo plastiko, tarsi sukrešėjusio kraujo „cunamis“. O čia - jūros bangos sumanytos, tarsi drobių, tarsi tinklų banguojančios juostos, taškančios mums į veidus ošiančios jūros dulksną...
Laikydamas rankose Jūratės beplaukį, tarsi su „ateivės“ galva, manekeną, aktorius Imantas Precas (vaidinantis Kastautą „gyvai“, be lėlės) atlieka unikalų jo paties ir jo valdomos undinės bendravimo ir aistros dialogą. Jis tai daro taip paprastai ir jaunatviškai lengvai, kad nė akimirkai nesuabejoji to reginio „dialogiškumu“. Panašaus lygio ir žanro scenos minėtame „Skrajojančiame festivalyje“ buvo atliekamos ne kartą, ir įvairiu meistrystės lygiu. Imanto Preco atliktas lyrinis plastinis dialogas, vainikuojantis spektaklį „Jūratė ir Kastautas“, minėtame festivalyje tikrai sukeltų publikos furorą.
Daug kas atperka kompozicinius šio spektaklio netobulumus. Net jei pasektume vieno personažo, Motinos lėlės, prasminę evoliuciją - kaip ji pradeda judėti, kokias funkcijas atlieka, kaip atsiskleidžia, kaip pasikeičia senatvėje (lėliškas „dublis“) ir galiausia kaip sukurta šios motinystę senatvėje įkūnijančios lėlės ranka - iš smulkiausių tekintų „falangų“, - negalėtume nepripažinti, kad regime tikrai unikalią kūrybą.
„Mano profesija - Mazūras“, - sako menininkas, ir nekyla abejonė dėl jo teisės tai teigti.
