Nors aktoriai svajoja apie sudėtingus, įdomius vaidmenis, retas kuris ryžtasi monospektakliui. Ši forma dažnai sudėtingesnė už kamerinius spektaklius, reikalauja ne tik išminties, kūrybingumo, bet ir literatūrinės medžiagos suvaldymo.
Šių metų balandžio 19 ir 21 d. Valstybiniame jaunimo teatre parodyta lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk romano „Bėgūnai“ sceninė interpretacija, kurią sukūrė režisierius Jonas Kuprevičius, aktorė Aldona Vilutytė, scenografas Šarūnas Tadijošaitis, kompozitorė Gabrielė Dikčiūtė, judesio konsultantė Vesta Grabštaitė, vaizdo projekcijų autorius Pijus Chraptavičius ir šviesų dailininkas Tomas Juozapaitis. Romanas didžiulis, tačiau autorius, pritaikęs šį solidų romaną teatrui, nenurodytas. Vadinasi, dramaturginio teksto niekas neparašė, tiesiog įvyko „Bėgūnų“ teksto kai kurių scenų atranka, pabandant jas paversti teatru.
Nors turime kalbėti tik apie teatrą, svarbu paminėti, kad puikus Vyturio Jaručio vertimas iš lenkų kalbos labai lengvai pasiduoda sceninei interpretacijai. Klausant atrinktų scenų, nė karto neteko suabejoti nobelistės Tokarczuk talentu, jos aktyvia integracija į šiuolaikinio žmogaus sąmonę. Lietuvių publikai gerai pažįstama aktorė Vilutytė šią autorę priėmė besąlygiškai, neabejodama jos nuolatiniu priminimu apie judėjimo būtinybę, jei ne tiesiogine prasme, tai stebint save iš šalies. Neatsitiktinai tarp atrinktųjų scenų pateko ir apie camera obscura, kurią herojė pasidarė iš batų dėžutės. Gal ši dėžutė ir tapo didžiausia įkvėpėja: juk juoda uždara scenos erdvė žiūrovui ir yra ta dėžė, kurioje pasitelkdamas šviesą aktorius užfiksuoja lopinėlį pasaulio.
Vilutytei akistata ne vien su savimi, bet ir su pasauliu reiškia ne tiek kelionę laiku, kiek norą žiūrovui priminti gyvenimo fragmentiškumą, savęs išskyrimą iš visos aplinkos. Aktorė palieka atvirą klausimą, svarstydama, ar jai galioja tas pats dėsnis kaip ir kvantinėje fizikoje, aiškinančioje, kad dalelė gali egzistuoti dviejose vietose vienu metu. Šiuo požiūriu Vilutytė panaši į Tokarczuk, kuri mąsto apie gyvenimą ir kartu neatsisako įvairių savo kasdienybės smulkmenų, įvairių „kreivumų“, formuojančių asmeninio gyvenimo autentiškumą. Dar spektaklio pradžioje jos herojė konstatuoja: „Asmenybės profilis nepastovus, ko gero, neverta juo pasitikėti. Amžius – psichologinis. Lytis – gramatinė.“
Iš didžiulio romano spektakliui atrinktos dešimt scenų, kurias aktorė pateikia ramiai, intonuodama, stengiasi kiekvieną sakomą mintį suvokti ir perteikti į ją įsigilindama. O Tokarczuk išsiskiria tokiu intensyvumu, kad jos tekstas skrieja neapsakomu greičiu. Romane dažnai net žodžiai netenka prasmės, ima valdyti tų žodžių lavina. Pirmiausia pati autorė tampa panaši į bėgūnę, kuriančią įvairias bėgimo formas ir aplinkybes. Skaitydamas romaną skrieji tokiu neapsakomu greičiu...
Tokarczuk įvairiais rakursais analizuoja žmogaus kelionių aplinkybes, nerimo ištakas, nenuspėjamą bėgimo poreikį. Ir šis bėgimas autorę nudangina į pačias netikėčiausias teritorijas bei patirtis. O Vilutytė visą šią gausybę turi sutalpinti į dešimt neilgų scenų, tad jos uždavinys yra ne „keliauti“ paskui autorę, o kiekvieną sceną paversti vilutytiškai įsimintinu potyriu. Jos „bėgimą“ daugiausia perteikia judesių gausa. Su Grabštaite apgalvota kiekviena mizanscena, stovėjimą, sėdėjimą, gulėjimą paverčiant įvairiais judesiais. Vilutytė pati bando tapti bėgūne, atsisakydama to tempo ritmo, kuriuo persmelktas romanas.
Kita vertus, aktorė taikliai atsirinko tai, kas svarbiausia šiame temų gausiame kūrinyje. Vilutytė neakcentuoja istorinės Tokarczuk romano pusės, nepasakoja apie XVIII a. Rusijos sentikių atšaką, galvojusią apie blogį, kuris įsigali stovint vietoje, ir apie judėjimą, galintį tapti vieninteliu išsigelbėjimu. Ji bando atskleisti skirtingus polius, slypinčius kiekviename žmoguje. Rašytoja keliauja per kelis šimtmečius, o aktorė per save siekia pratęsti jau pramintą kelią. Romano veiksmas vyksta visame pasaulyje, o aktorė šį pasaulį apmąsto savyje, bandydama jautriai jį transformuoti lėtai besikeičiančiu teatriniu ritmu. Svarbiausia – suvokti tai, kas yra sakoma, nebijoti akcentuoti žmogaus beribiškumo. Vienu atveju jis magiškas, kitu – besiremiantis buitinėmis situacijomis, daiktais, kasdienėmis smulkmenomis.
Vilutytė nebūtų Vilutyte, jeigu savo sceninės ramybės nenutrauktų kylančiomis intonacijomis. Valandą trunkančio spektaklio finalinės scenos aktyvios, atvirai deklaruojančios judėjimo būtinybę: „Žiūrėdama į tėkmę, padariau išvadą, kad – nepaisant visų pavojų – visada geriau bus tai, kas juda, nei tai, kas ramu; kad kilnesnė bus kaita nei pastovumas; kad tai, kas apimta sąstingio, neišvengiamai suirs, degeneruos ir virs dulkėmis, o štai judama gyvuos net amžinai.“
Aktoriams ši būsena artima, nes jie keliauja ne po geografinę visatą, o po skirtingų autorių ir situacijų pasaulius. Aktoriai priversti nueiti dvasinių išgyvenimų mylias. Neatsitiktinai šioje trumpoje inscenizacijoje net kelis kartus remiamasi gyvenimo ir teatro palyginimais. Tarkim, kalbant apie Olandiją atkreipiamas dėmesys į užuolaidomis neuždengtus langus, kurie sutemus „pavirsta į mažas teatro scenas, kuriose aktoriai vaidina savo vakarus. Gelsvoje, jaukioje šviesoje vykstantys paveikslai jungiasi į atskirus tos pačios dramos veiksmus, drama vadinasi „Gyvenimas“.“
Per spektaklį Vilutytė kalba nedaug, bet nuoširdžiai tiki kiekvienu ištartu sakiniu. Jos balsas raiškus, sodrus. Ji žongliruoja ne tik laiku bei vieta, bet ir fragmentiško gyvenimo tęstinumu. Pradėjusi veiksmą pasakojimu apie, rodos, paprastus ir nieko nejaudinančius dalykus (sveikatos tyrimų rodiklius), kurie ir šmaikštūs, ir labai atpažįstami, ji priartėja prie apibendrintų svarstymų, filosofinių apmąstymų: „Mirtis žymisi vietas, kaip šuo savo teritoriją. Kai kurie žmonės tai pajaučia iškart, kitiems tiesiog po kurio laiko pasidaro nejauku. Kaskart, kai užsibūni kur nors ilgėliau, aptinki vos vos juntamą mirusiųjų esatį.“
Režisierius Kuprevičius ir dailininkas Tadijošaitis nekūrė apibendrintos ar supoetintos aplinkos. Anaiptol, jie tarytum sekė rašytojos žodžiais, siekdami individualaus jaukumo. („Susimąstai, kas prieš tave gyveno šiame name ir kambaryje, kieno tai daiktai, kas išraižė sieną virš lovos ir iš kokio medžio išpjautos palangės.“) Spektaklyje atsisakyta „gražių“, gamyklinių, dažno žmogaus buityje dominuojančių daiktų. „Bėgūnėje“ – mediniai, rankų darbo baldai: supamoji kėdė, lentynos, spintelė. Iš pradžių maga sužinoti praėjusio gyvenimo turinį, galvoti apie žmones, kurie gyveno tarp šių daiktų, tačiau ilgainiui aplinka netenka prasmės, žiūrovai vis labiau panardinami į tamsą, kurioje spindi tik Vilutytės veidas, primenantis senuosius paveikslus, kur juodai rudame fone tik žmonių žvilgsniai ir mimika išduoda jų gyvenimo turinį.
Išgalvotos ir tikros romano istorijos šiame spektaklyje individualizuotos režisieriaus ir aktorės dėka. Spektaklis gana lėtas ir tamsus, nevengiama monotonijos, kurią dar labiau formuoja besikartojantys muzikos motyvai (kompozitorė Dikčiūtė), tačiau žiūrovai turi galimybę sekti šiuolaikinės aktorės šiuolaikinę istoriją, kurios tikslas – ne papasakoti, o tik asmeniškai suvokus ją „grąžinti“ žiūrovams. Gal dėl to spektaklyje atsisakyta faktais grįstų istorijų, kiekvieną ištartą frazę bandant paversti savo asmenine patirtimi, siekiant širdimi įžiebti tikrumo jausmą ir pasidalinti juo su žiūrovais.
