Parduodamas butas, dramblys – dovanų

Aistė Šivytė 2022-03-18 7md.lt, 2022-03-11
Scena iš spektaklio „Pirk dramblį“, režisierė Eglė Kižaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2022). Joanos Suslavičiūtės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Pirk dramblį“, režisierė Eglė Kižaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2022). Joanos Suslavičiūtės nuotrauka

aA

Kovo 1 d. Oskaro Koršunovo teatre įvyko Eglės Kižaitės spektaklio „Pirk dramblį“ premjera pagal Dovilės Zavedskaitės pjesę „Dramblys“. Ši pjesė Lietuvos scenoje statoma jau antrą kartą - 2021 m. balandžio mėnesį jos eskizas (rež. Tadas Montrimas) pristatytas konkurse „DramaFest“ Vilniaus mažajame teatre. Kad tai dvi kardinaliai skirtingos pjesės interpretacijos, buvo aišku net neįžengus į OKT salę: Kižaitė renkasi kurti monospektaklį, o tai jau savaime sufleruoja kitus akcentus ir kitą požiūrio tašką.

Salėje pasirodo pjesėje aštuonmetis, o čia jau suaugęs Berniukas (Mantas Bendžius). Jis draugiškas, bandantis sudaryti gerą įspūdį (tai liudija bergždžiai kiemo „bachūriuko“ manieras dangstantis kostiumas), pasak jo - mes esame potencialūs buto pirkėjai. Vaikinas pasitinka paskutinius žiūrovus, padalina sausainių, bando patraukliai pateikti savo butą - apdaužytą OKT studiją su skylėtomis lubomis, plikomis betoninėmis grindimis ir vaizdu į kaimynų langus. Spektaklio apipavidalinimas minimalus, vyrauja „pasidaryk pats“ estetika, kai muzika paties Berniuko leidžiama per kolonėlę, apšvietimas pirmoje spektaklio pusėje yra paprasčiausia studijos lempų šviesa, o scenografija - tai scenos dešinėje stūksanti, išsikraustymui paruošta praeitis: keletas dėžių, kėdžių, lempa, kilimas ir pavargusi lyginimo lenta (scenografė Laura Luišaitytė). Berniukas patiesia kilimą, pastato kėdę, lempą ir rodo mums - štai, juk čia puikiausiai galima gyventi be didesnio įdirbio.

Perėjimas prie „dramblio kambaryje“ - nujaučiamai tragiškos šio buto ir Berniuko praeities istorijos - įvyksta staigiai, veiksme palikdamas akivaizdų tektoninį lūžį. Neatrodo, kad būtų rastas pretekstas Berniukui užsiminti apie praeitį: nejautrų tėvą, traumuojančią vaikystę, - vieną akimirką jis tiesiog ima apie tai kalbėti. Pjesės pavertimas monospektakliu neabejotinai padaro žalos puikiems Zavedskaitės dialogams, atšipina komiškas scenas, apmaldo jų absurdiškumą, kuriuo žaidžiama pjesėje: laidojimo namų darbuotojai patraukliai reklamuoja naujausias laidojimo tendencijas, buto brokeris deklamuoja įspūdingus filosofinius monologus apie namus - visa tai spektaklio veiksme vos žybteli. Kitų veikėjų žodžius Bendžius daugiausia perteikia balsu: iš Berniuko tarsi iš sugedusio radijo veržiasi žemas ir piktas tėvo, griežtokas sesers ar kikenant parodijuojamas laidotuvių rūmų darbuotojų ir proginių drabužių pardavėjos balsas.

Berniukas reflektuoja savo praeitį, iš dialogų, prisiminimų, pasakų nuotrupų dėlioja sudėtingą, depresijos ir savižudybės paveiktos šeimos portretą. Būtent per pasakas jis pirmą kartą atskleidžia tai, apie ką jam sunkiausia šnekėti, - traumą padariusią motinos depresiją ir savižudybę. O aplinkui tvyro tėvo šaltumas, nesugebėjimas pasikalbėti ir paaiškinti, kuriantis absurdišką situaciją, kai Berniukas, net ir aplankęs krematoriumą, išrinkęs urną, pasimatavęs laidotuvių kostiumą, vis dar nežino, kad jo motinos nebėra.

Nors aktorius neparodo įspūdingų persikūnijimų, tardamas kitų pjesės veikėjų žodžius, spektaklyje vis dėlto įvyksta personažo ir scenos transformacija. Per gerą valandą tuščia scena virsta vizualiai jaukiu, tačiau emociškai tamsoje skendinčiu kalėdiniu kambariu. O nuo Berniuko, „faino bachūriuko“, kuris tik nori įtikinti pirkti siūlomą butą, lupasi asmenybės sluoksniai, nejučia parodydami viską, ką vaikinas slepia po pirmu geru įspūdžiu, - nuo užgniaužto pykčio, kuriam antrina sportinis adidas švarkelis, iki neužaugusio, įskaudinto vaiko, kuris, klausydamas žiūrovo jam skaitomos pasakos, regis, mirs, jei tik šis sugalvos sustoti. Veikėjo ir scenos virsmas įvyksta natūraliai ir nepastebimai - tik spektakliui artėjant prie pabaigos susivoki, kad nueitas labai ilgas kelias ir kad kardinaliai pakito kraštovaizdis.

Kižaitės spektaklis „Pirk dramblį“ gali lengvai apgauti savo paprastumu - „suneštine“ scenografija, vienu aktoriumi, ore sklandančiu neužbaigtumo jausmu. Tačiau pabaigoje tenka pripažinti, kad kūrybinė komanda sugebėjo parodyti įtaigų ir detalų žmogaus, nutapyto žiauriu traumos teptuku, portretą.

7md.lt

recenzijos
  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino ir kitą liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.