Manau, kad šiuolaikinėje operoje ir kine siužetas – barokinės-romantinės epochos palikimas – atlieka patį paskutinį vaidmenį. Simbolinės naracijos, poetinis deklamavimas, vaizduotės misterija priartina mus prie gilesnės (kaip spėjama) viduramžių ar antikos laikų dvasinės patirties

„Savižudis”, prasidėjęs kaip vodevilis, greit virsta farsu, kuris sudėtingai kristalizuojasi ir tampa tragedija. Ją, pasislėpusią po farso situacijų mažareikšmiškumu ir komizmu, išreikšti labai sunku, ne kiekvienam meistrui įkandama.

Vaitkus aktualizuoja visą tą sceninių priemonių aprėptį, kurią buvo įvaldę lietuviškąją šekspyrianą kūrę režisieriai. Jis varžosi tik su Miltiniu ir pačiu savimi, kaip pagal rusiškąją „Karaliaus Lyro” versiją pastatyti spektaklį, kuris leistų, Miltinio žodžiais tariant, perteikti „už normalių žmogiškų ribų išeinančias patirtis”.

„Dr. Fausto” premjera gana skausmingai įspėjo, kad toks kelias reikalauja daug didesnių pastangų, nei „klasikiniu” būdu statomi spektakliai su didele aktorių komanda, stabilia vaidybine aikštele ir begale mažų aplinkybių, kurios kartais labai daug nulemia, kad rastųsi menas.

Neliko ir finalinio Sonios monologo, jos utopinio (ir sykiu visiškai realistinio) tolesnio gyvenimo scenarijaus sau ir dėdei Vaniai: kantriai dirbti, o atėjus valandai, tyliai numirti. Neliko ne tik retorikos – nebeliko tokio požiūrio.

Po tokio spektaklio aiškiausia tai, kad nesvarbu, kuris berniukas užsidės karūną vaizduojančią kepuraitę – vis tiek matysime, kaip patenkintas valdovas smaukosi grožėdamasis savo atvaizdu.

Griauti, keisti, šiuolaikinti ar bent ironizuoti klasiką, be abejo, smagu ir įdomu. Tačiau neturint rimtesnių užmojų verta pagalvoti kad ir apie satyrinės komedijos žanrą.

Kažin ar kas tikėjosi tokio derinio: kad scenos ir ekrano žvaigždės vaidinama pirmosios damos istorija bus tiek paprasta ir jaudinanti, jog per spektaklį kiekvienas galės atpažinti save, verkti ir juoktis.