Palėpėje telpantis teatro nuotykis

Ingrida Ragelskienė 2019-11-22 7md.lt, 2019-11-14
Aktorė Indrė Storpirštienė spektaklyje „Kaime nėra Wi-Fi“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktorė Indrė Storpirštienė spektaklyje „Kaime nėra Wi-Fi“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Spektaklių vaikams pasiūlos stygius Vilniuje pamažu įgauna katastrofos mastą - teko konstatuoti stebint gausybę žiūrovų, šturmuojančių Vilniaus teatro „Lėlė“ Palėpės salę. Vis dėlto kas metai vis vangiau vaikams spektaklius statantys valstybiniai teatrai, rekonstrukcijai uždarytas didysis Lietuvos teatras, kuriantis vaikams, - Keistuolių teatras bei pastaraisiais metais stulbinamai atjaunėjusi „Lėlė“, bent kol kas žiūrovams galinti pasiūlyti tik dvi mažąsias sales, leidžia teigti, kad teatrinių premjerų vaikams sostinėje sumažėjo daugiau nei perpus. Todėl kyla pavojus, kad užaugs karta mažylių, taip ir nepapuolusių į tikrą, savo erdve ir teatrine magija stulbinančią didžiąją teatro salę, negavusių pamatyti visiška prabanga tampantį klasikinį vaikiško teatro spektaklį. Tokį spektaklį, kurio negali kompensuoti vaikų darželio teatrinių popiečių meniniai greitukai, privaloma tvarka tėveliams brukami už du tris euriukus...

Neatmesčiau prielaidos, kad didelį naujausios teatro „Lėlė“ premjeros „Kaime nėra Wi-Fi“ populiarumą lėmė ir spektaklį įkvėpusi Danguolės Kandrotienės knyga „Spintos istorijos“, pelniusi Metų knygos laurus, apdovanota Prano Mašioto premija bei Tarptautinės jaunimo bibliotekos įtraukta į pasaulinį 2014 m. vertingiausių knygų vaikams katalogą. Premjerinio spektaklio kūrybinių bendraminčių ketvertas - režisierius Šarūnas Datenis, dramaturgė Teklė Kavtaradzė, dailininkas Antanas Dubra ir kompozitorius Vytautas Leistrumas - su visa trisdešimtmečių menininkų kartos drąsa ir bravūra pravėrė literatūrinę autorės spintą, pasiimdami tik tai, kas aktualu vartojimo temos plėtotei bei panaudotina sceninei adaptacijai. Iš čia ir paradoksas - vientisa, monolitiška, pažinimo troškimą kurstanti, pagarbą ir smalsumą šeimos istorijai puoselėjanti literatūra Datenio spektaklyje „Kaime nėra Wi-Fi“ tapo šmaikščia, begalinį naivumą su dygliuota ironija ir klastingu intelektu derinančia komiška drama.

Šiame menininkų ketverte nėra soluojančių ar kolegai nepatogiu meniniu sprendimu koją pakišančių narių, vyrauja kūrybinis vienas kito girdėjimas ir dosni paskata, tarpusavio pagalba bei palaikymas, skatinantis augti ir tobulėti savo srityje. „Kaime nėra Wi-Fi“ dramaturgė Kavtaradzė meistriškai išnaudoja pačią salės erdvę, kurdama koncentruotą draminį naratyvą, autentiškoje palėpės erdvėje veikiantį suspaustos spyruoklės principu. Augindama veiksminę įtampą daugelį aplinkybių dramaturgė leidžia susikurti, atspėti pačiam žiūrovui arba sukuria impulsą išsiaiškinti veiksminę aplinkybę. Viena įdomiausių scenų man atsakė į intriguojantį klausimą, kodėl tėvai pirmą kartą į kaimą atveža dukrą jau po senelių mirties, - į namą, kuriame atminimą apie čia gyvenusius žmones saugo tik seni daiktai. Įvesdama vyresnio brolio traumuojančias patirtis atspindintį žaislinį meškiną vaiduoklį, dramaturgė mus švelniai nukreipia rimtų šeimos konfliktų ir negebėjimo atleisti, atsiprašyti temos link.  

Režisierius Datenis išpažįsta inovatyvaus teatro vaikams ideologiją ir būtent tai jam padeda nesikartoti net grįžtant prie ankstesniuose pastatymuose jau nagrinėtų temų. Susvetimėjimo ir besaikio vartojimo problematiką apčiuopęs to paties kūrybinio kvarteto spektaklis „Pinokis“ dėl susikoncentravimo į mechaniškumo prigimties dekonstrukciją kėlė atsiribojimo nuo žiūrovo efektą. Spektaklyje „Kaime nėra Wi-Fi“ režisierius lieka iki galo ištikimas atviro, nuoširdaus pokalbio, atsivėrimo mažajam žiūrovui meninei pozicijai ir formai. Tiksliai, emocingai, nevengdama šaržavimo dešimtmetės mergaitės povyzą, reakcijas atskleidžianti aktorė Indrė Storpirštienė tampa nuoširdžia teatrinio žaidimo apie jos šeimos paslaptis, nuotykius ir praradimus vedle ir kurstytoja. Aktorė geba sudominti kiekvienu vaidinamos istorijos niuansu ar smulkia rekvizito detale, įgyvendinta auksarankių teatro „Lėlė“ meistrų.

Dailininkas Dubra scenovaizdžiu sukuria paslaptimi įelektrintą erdvę, kurioje kiekvienas elementas gauna savo žvaigždės akimirką: nuo švepluojančio briedžio galvos iki erelio sparnus užsiauginusio dviračio, deramai pagerbtų koketiškų močiutės batelių bei muzikinių prisiminimų epopėją išgyvenusių originalių tėčio džinsų iš pačios Amerikos - ko tik nebūta ankštoje kaimo namuko palėpėje. Tik pabaigoje pamatome, kad visus objektus animavo, atgaivino ir įgarsino net keturi aktoriai: Lijana Muštašvili, Irmantas Jankaitis, Karolis Butvidas, Imantas Precas, savo ir visų žiūrovų begaliniam džiaugsmui dar sykį gyvai atliekantys mergaitės tėčio pankiškoje jaunystėje sukurtą hitą „Klyksmas“. Ir tai viena šauniausių, niekaip į standartinio teatro vaikams apibrėžimą netelpanti, agresyviai energinga, džiaugsmingo padaužiškumo kupina, daug žadanti finalinė spektaklio gaida.

7md.lt

recenzijos
  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį (mažas miestas ir didelė širdis). Todėl spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.