Žiūrėdama į linksmai nusiteikusiųjų eilutes, savaitgalį nusidriekusias prie „Open House“ atsivėrusių pastatų, pasidžiaugiau, kaip auga ir vystosi mūsų santykis su istorija, kultūra, architektūra. Kad esame smalsūs – norime lįsti, tyrinėti, klausti. Ir atviri – pastatai atsiveria, o kartu su jais turbūt atsiveria ir ten dirbantys, gyvenantys žmonės. Dar galvojau apie pastatą kaip atskaitos tašką bandant suprasti laiką. Vieną pastatą – Vilniaus senąjį teatrą – savotiškai atvėrė ir naujausia teatro premjera – režisieriaus Manto Jančiausko imersinis spektaklis vienam žmogui „Toli toli“.
Imersinis teatras savo forma pirmiausia siekia įtraukti žiūrovą į veiksmą, panaikinti tradicinę skirtį tarp scenos ir auditorijos. Spektaklyje „Toli toli“ scena tampa visas Vilniaus senojo teatro pastatas – nuo rūsio iki palėpės, o vienintelis spektaklio veikėjas – pats žiūrovas. Sekdamas šviesos instaliacija ir klausydamas iš anksto paruošto garso įrašo žiūrovas (o gal verčiau lankytojas?) eina teatro koridoriais kaip vienintelis stebėtojas ir klausytojas. Jei pasiseks – t. y. jei nestrigs technika – visą spektaklio maršrutą galima praeiti nesutikus nė vieno žmogaus. Viena vertus, tai yra puiku – galima įsiklausyti į ausinėse skambantį tekstą, išgirsti muziką, individualiai ir unikaliai (kada gi bus kita tokia proga) patirti teatro erdves – fasadą ir užkulisius. Kita vertus, kūrėjų pasiūlyta individuali kelionė po tuščią, pritemdytą pastatą kuria vienišumo, atskirties ir grėsmės atmosferą, kontrastuoja su pačia teatro, kaip institucijos, kurioje nuolatos vyksta kūrybinis gyvenimas, repeticijos, spektakliai, vizija. Žinoma, šis kontrastas negali būti atsitiktinis, jis yra meninio sumanymo dalis, tik kyla klausimas, kodėl renkamasi rodyti teatro tuštumą, pakabinti patį pastatą į nesvarumo būseną. Tarp ko?
Yra ir kita imersinio teatro pusė – žiūrovo į(si)traukimas į pačią istoriją, į pasakojimo turinį. Ir ji tarsi siūlo tuos atspirties taškus, tarp kurių pakibęs spektaklis „Toli toli“, o kartu ir jame atsidūręs žiūrovas. Garso takelis greitai įrėmina tarp „praeities ir dabarties“, „gyvenimo ir mirties“, „laiko prieš ir laiko po“ – tai tik keli iš tų „ekstremumų“, kuriuos galima išgirsti tekstinėje spektaklio plotmėje.
Spektaklio dramaturgiją (dramaturgė Lina Laura Švedaitė) sudaro ištraukos iš interviu su Vilniaus senojo teatro trupės nariais. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, bet ir kaip sakoma: vieni kalba rusiškai, kiti – lietuviškai, vieni su nostalgija, iš tam tikros laiko perspektyvos, kiti – su juntamu nerimu, susierzinimu, nusivylimu, abejone. Garso takelis yra platus – emocijomis, citatomis, kultūriniais kontekstais, kaip platus yra ir teatro kolektyvas. Tik šiame spektaklyje jis lieka šešėliuose, pasislėpęs po garso takelio anonimiškumu. Manausi atpažįstanti vieno ar kito aktoriaus balsą, tarties manierą (ir lygiai taip pat – kai kurių neišgirstu ir galvoju – gal atsisakė kalbėti?), tačiau jaučiu, kad nei spektaklio kūrėjai, nei patys aktoriai to atpažinimo nenorėtų. Anonimiškumas išlaisvina, leidžia kalbėti – išsikalbėti – apie tai, kas skauda ir neramina. Dramblio kambaryje ignoruoti neįmanoma – spektaklis atsiranda kaip naujos Vilniaus senojo teatro programos dalis – programos, kurioje sąmoningai mažinama spektaklių rusų kalba ir pastatytų remiantis rusų kūryba, o repertuare vis daugiau atsiranda spektaklių, prabylančių lietuviškai, kviestinių aktorių ir kūrėjų, tarpdisciplininių projektų. Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.
Spektaklyje vis pasikartoja namų motyvas. Teatras – namai. Vadinasi, saugi, sava erdvė. Nesvarbu, ar tai yra scena, ar rūsyje nugrūsta skalbyklos patalpa, jaučiasi sąmoningas pasakotojų bandymas sukurti namus net ir atšiauriomis sąlygomis. Prisitaikyti? Na, kai reikia, ir prisitaikyti. Tai dar viena tema, kuri pasikartoja reflektuojant laiką prieš – dabar, atrodytų, toli toli paliktą sovietmetį ir ten vyravusias taisykles. Galima išgirsti (o jei nesupranti rusiškai, perskaityti ekrane vertimą) ir tai, kas skamba kaip dažno sovietinę sistemą išgyvenusio žmogaus bandymas derinti griežtai kontroliuojamą viešą gyvenimą su privačiu, grąžinti jam intymumo, asmeninio apsisprendimo ir pasirinkimo momentus. Eiti į demonstraciją ar neiti? Stoti į partiją ar nestoti? Ir ikona, kurią kabini ant sienos – tokias juk ir partijos šulų motinos kabino. Kaip ją nukabinti?
Nostalgija tokioje spektaklio formoje neišvengiama – kartais sunku atskirti tai, kas yra nostalgija laikmečiui, ir kas – nostalgija asmeniniams potyriams. Dažnai ir viena, ir kita persipynę. Autoriai palieka žiūrovui laiko ir erdvės pačiam nuspręsti, ką išgirdo, o kartu neleidžia nukrypti nuo maršruto: per nurašytų kostiumų sandėlį, grimerinę, dekoracijų sandėlį, po to – per scenos tamsą, skrodžiamą ryškių šviesų, veda tam tikrų išvadų ir finalo link. Man spektaklis „Toli toli“ simboliškai tarsi pasibaigė tarpukelėje, palėpėje – ten vietos rado stilizuotos vaikiškos rogutės, kuriomis scenoje turbūt važinėjo caraitės, nebenaudojamų dažų indeliai, elektrinė viryklė ir daug skirtingų puodelių ir įrankių. Čia – kažkieno namai. Gal paskutinė vieta teatre, kurioje dar gali sugyventi praeitis ir dabartis. Ateities tarsi nėra – vėjų perpučiamas palėpės kambarėlis šaukiasi remonto.
Spektaklį kūrėjai pabaigia siūlydami dar vieną žiūros tašką: primena, kad prieš Vilniaus teatrą, prieš Rusų dramos teatrą šiame pastate dešimtmečiais veikė Operos ir baleto teatras. Dabar sunku įsivaizduoti, bet archyviniai kadrai nemeluoja – toje pačioje Vilniaus senojo teatro scenoje dainavo Virgilijus Noreika. Viskas praeina, daug kas pasimiršta, – sufleruoja kūrėjai. Pasimirš turbūt ir tai, kas vyksta dabar. Negaliu ginčytis. Amžinesnis už laikmečių, režimų, žanrų ar kalbų kaitą pasirodė pats teatro pastatas – įspūdinga pastato architektūrine projekcija imersinis spektaklis „Toli toli“ ir pasibaigia.
Temas, kurios paveikia, norėčiau išsinešti iš spektaklio. Bet išsinešu emociją. „Na, kaip patiko?“ išeinant klausia fojė prieš gerą valandą pasitikusi teatro darbuotoja. Patiko, sakau, bet liūdna. Liūdna, nes apie kai kuriuos dalykus galima kalbėti tik anonimiškai, nutylint. Liūdna, nes žvelgiant iš dabarties taško atrodo, kad išeičių nėra daug – antai apie rusakalbio Vilniaus senojo teatro ateitį sakė vienas anoniminis kalbėtojas „geriausia, kad jį iš viso uždarytų“. Nesutinku. Vilties suteikė tik priminimas, kad visais laikais buvo režisierių, kurie surasdavo būdą apeiti cenzūrą, propagandos reikalavimus, ir kurti teatrą, kuris paliečia žiūrovus. Belieka tikėtis, kad bus ir žiūrovų, kurie tą teatrą galės suprasti.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
