Erdvė atsiranda, perrėžus ją anglimi, ant pilkšvais tapetiniais ornamentais išmargintos (ne tuščios, ne baltos–ekraninės) plokštumos nubrėžus gyvybiškai svarbaus, būtino horizonto liniją. Nuo jos švyturio gyventojas – jo svajotojas, sapnuotojas, piešėjas demiurgas – pradeda kurti savo pasaulio ribas ir beribystes, jį įkūnijančius daiktus, gyvius, žodžius.

Praėjusį savaitgalį Kauno valstybiniame dramos teatre įvykusi Thimothée de Fombelle’io „Švyturio” premjera – Jean-Luco Lagarce’o „Tolimos šalies” tęsinys, brolis dvynys. Šį kartą režisierius Gintaras Varnas sąmoningai siekė tęstinumo. Spektaklis – varniškas, nuoseklus, atpažįstamas.

Praėjusį savaitgalį kaip tyčia užderėjo premjerų. Jos išsidėliojo labai sklandžiai – po spektaklį kas vakarą, o svarbiausia – išskleidė nemažą teatro pasiūlos žiūrovams paletę: nuo didesnio iki mažesnio formato, nuo detektyvo iki buitinių refleksijų, nuo Vilniaus iki Kauno – Agathos Christie „10 indėniukų”, Michailo Bulgakovo „Šuns širdis”, Jevgenijaus Griškoveco „Miestas”.

Pastaruoju metu lietuvių režisūroje pastebima nauja tendencija – spektaklio režisieriumi tituluojamas ne vienas, bet keli asmenys. Reiškinys nevienaprasmis ir vertas dėmesio. Toks kooperavimasis turi svarių visuomeninių priežasčių, bet, nesileisdama į samprotavimus, negaliu susilaikyti nepaminėjus vieno dalyko.

Pastaruoju metu teatre niekas taip smagiai nesuvienija publikos ir scenos, kaip vyrų ir moterų santykiai ir jų nagrinėjimas. Tas pats vyksta ir „Urviniame žmoguje”.

Prieš spektaklį užjautusi artistą, kuriam teks vaidinti tarp geriančiųjų, dabar jau užjaučiu tuos, kurie dar nematė jo vaidinant „Urvinį žmogų”.

Vilniaus muzikiniame teatre „New York” penktadienį vykusios premjeros metu daugiausia skambėjo moterų juokas. Matyt, jas taiklūs vyrų ir moterų genčių stereotipų apibūdinimai džiugino labiausiai.