Permanentiškai suabejoju teatrologijos mokslu tuomet, kai į Lietuvos sceną sugrįžta Eimunto Nekrošiaus pasaulis. Net apsivertusi protingomis knygomis negaliu paaiškinti, kodėl Nekrošiaus vaizduotėje gimsta visatos sukimosi įvaizdis, o kitų – negimsta.
Nors netenka abejoti Jankevičiaus erudicija, šiuo spektakliu režisierius, regis, neketino leistis į polemiką su ankstesniais „Šmėklų“ pastatymais ir nubraukęs storą daugybės skirtingų šios dramos analizių sluoksnį ėmėsi jos kaip kiekvienos kitos šiuolaikinės pjesės.
Šįkart A.Jankevičius, žaisdamas „šiuolaikiška-nešiuolaikiška“, ko gero, bus patekęs į savo paties spąstus.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje lapkričio 4 d. išvydome Vytauto V.Landsbergio spektaklį „Bunkeris“.
„Vieno tėvo vaikais“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre prasidėjo nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“
Ši norvegų dramaturgo psichoanalitinė pjesė scenoje tampa nebe praeities įvykių analize su tragiškomis dabarties pasekmėmis. Režisieriaus, regis, sudėti kiek kitokie akcentai: praeities šmėklas keičia dabarties šmėklos.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras šį sezoną ypač pabrėžia dėmesį nacionalinei dramaturgijai: čia pristatytas trečias iš eilės spektaklis, nagrinėjantis lietuvių rezistencijos kovų laikotarpį, – Vytauto V. Landsbergio „Bunkeris“.
„Šilko” autorius visiškai nešilkinis Mozarto kūrybos atžvilgiu. Koršunovas taip pat žada ne maloniai šiltą vakarą Turino operos gerbėjams.
Masinę tautiečių emigraciją į užsienį ir šiaudines atostogų parvažiavusiųjų pagyras (gyvenimo pagirios daugeliui bus vėliau…) „Antoškos kartoškos“ apibendrina visai neprastai.
