Tampa akivaizdu, kad režisierius nebando nieko išradinėti, o remiasi metodais, kuriuos būtų galima pavadinti klasikiniais ir siekia sukurti žiūrovui patirtį labai tradicinėmis teatro priemonėmis.
Ką ši kurtinantį garsą, chaosą, emocijų pliūpsnius sujungusi simfonija liudija mums, apie mus? Kad kartais degame. Taip, kad dūmai ne tik akis graužia, bet, rodos, sielą iš kūno išrūkys.
„Metamorfozėje“ svarbi ne Kafkos literatūra ar šalia jos vis iššokančios, režisieriaus mintis apie pasaulį ir žmogų įvaizdinančios mizanscenos, bet jas jungianti žmogaus-gyvulio tema.
„Fragmentas“ – tai grynojo teatro išraiška, leidžianti publikai ne klausytis pasakojimo, o stebėti išryškintas detales, kurių teatrališkumą kasdienybėje praleidžiame pro akis.
Naudojantis spektaklio „Fossilia“ metafora – atsiminimuose užfiksuotas gyvenimas užlieja dabarties žmones kaip banga, už kurios tęsinį atsakingi jie patys.
Šokio filosofijos kryptimi pastaruoju metu ir suka Vytis Jankauskas, bent antrą spektaklį iš eilės kuriantis veikiau kaip mąstymo erdvę, o ne žiūrovišką scenos kūrinį.
Pjesė kalba ne apie šiandieninį karą, tačiau skamba taip, lyg būtų parašyta ką tik. „Šeimyninės scenos“ rodo karo paveiktą visuomenę. Arba: visuomenę, kuri pateisina karą.
Naujausias „Teatrono“ spektaklis „Make Love“ muzikos pagalba aiškiai kalba apie daugeliui žiūrovų aktualius klausimus, nesprausdamas jų į nejaukos būseną.
Spektaklis neatkuria praeities, jis parodo šiuolaikinio žmogaus nuostabą ir negalėjimą suvokti siaubingų savo artimųjų ir lietuvių tautos patirčių, taip pat baimę, kad jis pats nebūtų to ištvėręs.
