Šokio filosofijos kryptimi pastaruoju metu ir suka Vytis Jankauskas, bent antrą spektaklį iš eilės kuriantis veikiau kaip mąstymo erdvę, o ne žiūrovišką scenos kūrinį.
Pjesė kalba ne apie šiandieninį karą, tačiau skamba taip, lyg būtų parašyta ką tik. „Šeimyninės scenos“ rodo karo paveiktą visuomenę. Arba: visuomenę, kuri pateisina karą.
Naujausias „Teatrono“ spektaklis „Make Love“ muzikos pagalba aiškiai kalba apie daugeliui žiūrovų aktualius klausimus, nesprausdamas jų į nejaukos būseną.
Spektaklis neatkuria praeities, jis parodo šiuolaikinio žmogaus nuostabą ir negalėjimą suvokti siaubingų savo artimųjų ir lietuvių tautos patirčių, taip pat baimę, kad jis pats nebūtų to ištvėręs.
Kas yra šokėjo „aš“, kai nebėra nei šokio, nei šokėjo? Garsas, atmosfera, bendrystė? Galbūt atsakymas yra tas, kad norint žmogų nuasmeninti, pirmiausia reikia pasiryžti priartėti ne teorijos ar knygos atstumu.
Jei sceniniams veikėjams tenka įstrigti su sau nemaloniais žmonėmis, tai didžiajai daugumai žiūrovų – šiame spektaklyje, lyg pranašui Jonai banginio pilve.
Spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“ kolektyvo, kuriam Sigizmundo keliamas klausimas „Kas aš esu?“ šiandien yra ypač artimas, jėga slypi ištikimybėje Calderóno minčiai.
Prašmatnus vaizdas ne atspindi tikrovę, o ją slepia. Paviršutiniškas žodis – ne išsako žmogų, o jį maskuoja. Pažįstama iš visuomeninės realybės? Todėl ir įdomu.
Vienišumas ir vienatvė persipina ir ima rodytis, kad spektaklio autorė vis dėlto neapsisprendė, apie kurį iš jų nori kalbėti: kviečia nebijoti nardyti vienatvės vandenyse ar perspėja apie vienišumo pavojus.
