„Didvyrių aikštėje“ susitinka keli aktyvūs veikėjai – Lupos režisūra, Bernhardo kūrybos kalbiniai aktai ir lietuvių teatro tradicija. Net jei spektaklis nepavyktų, šis polilogas būtų vertas studijos

Žiūrovams įprasta jaustis užkulisiuose, iš kurių stebi artistus, kurie gali būti netobuli, kvaili, o žiūrovai gali jaustis protingi, stabilūs. Sprendimas apšviesti žiūrovų salę tai sugriauna. Jie tampa tokie pat pažeidžiami.

Kaip sakė vienas išmintingas žmogus iš kaimo, „Geram žmogui iš Sezuano” trūksta atpažįstamumo, kuriuo „Išvarymas” papirko daugumą žiūrovų. Bareikio spektaklyje atpažinti save, savo draugą ar giminaitį sunkiau.

Jo teatrinė kūryba visada yra apie žmogaus daugialypiškumą. „Kovos klubas”, „Nematomi monstrai”, „Mr. Fluxus” pasakojo, kad žmogus iš tiesų sudarytas iš daug asmenybių. Kaip ir „Geras žmogus iš Sezuano”.

Jei žiūrovas apie Tuminą jau kažką žinojo – nesužinojo nieko daugiau. Jei nežinojo – vargu ar nebūtų to paties radęs populiarių žurnalų ir dienraščių archyvuose. Iš tiesų tokių filmų televizijoje sukuriama daug.

Šen Te tabako krautuvėlė čia primena iš stoties ar turgaus atvilktą laikiną stiklo paviljoną, Šu Fu kirpyklos interjeras – grožio salonus, kur apsikirpti kviečiama už 5 litus. Jums pasirodė, kad scenografija klaiki? Ne, tai klaikus pasaulis, kuriame gyvename.

Bernhardui rūpi teatro tema, gyvenimo ir teatro santykis, tačiau į apsikrėtimą teatru jis žiūri kaip į grėsmę. O Tuminui teatras – išsigelbėjimas, vienintelis įmanomas egzistavimo būdas.

Aktoriams nereikia „įlįsti į personažo kailį“, jį demonstruoti ar demaskuoti – jie mąsto savo mintis, tik kalba personažo žodžiais. Aktorius čia turi daug daugiau vietos ir erdvės nei personažas.