O rezultatas pažadina daugybę abejonių. Ne spektaklio kūrėjų sąžiningumu ir intencijų švara, rimtumu ar pajėgumu jas įvykdyti. Mano galva, labiausiai abejotini yra du dalykai, ir abu jie yra kertiniai spektaklio sumanymui.
Kritikas neturėtų prisipažinti jau kitą rytą nebegalintis atminty atkurti išvakarėse matyto spektaklio epizodų sekos nei paaiškinti, kokiu principu tie epizodai buvo sudėlioti į būtent tokią, o ne kitokią seką.
Kamerinis koncertas sukuria ir filmo įspūdį, nes žodžiai kuria vaizdus iš kino juostos, ir tai viena paveikiausių teatro formų, kai visa tik kalbama, net šnekama su mumis, bet klausytojas virsta žiūrovu.
Nors visuose spektakliuose kalbėta daug ir apie vienatvę, svarbu pastebėti, kad ji visur – pasidalinta.
Nors tai spektaklis-susitikimas su tikrų patirčių liudininku, atveriančiu, rodančiu save, vis dėlto jis vyksta teatre, jo istorija skaitoma iš lapų, o gyvi įvykiai virto žodžiais.
Visgi labai smagu, kad tą vienintelį vakarą VDFF buvo galimybė pamatyti abu šiuos filmus, kartu ir palyginti ne tik skirtingus portretinės dokumentikos pavyzdžius, bet taip pat visiškai skirtingų teatro krypčių atstovus, jų darbą su aktoriais.
Ar esame pasiruošę tokiam humorui? Spektaklis „Nekalbame, kad mus suprastų“ leidžia iš naujo pamatyti, kokie nesuprantami yra žmonės ir kaip kvaila įsivaizduoti, kad kažkas gali būti nuspėjama.
.jpg)
Šiame spektaklyje viskas vienodai svarbu ir vienodai nesvarbu. Bene patraukliausia tai, kad kūrėjams rūpi publika. Kūrėjai savo „antireakcijomis“ reaguoja į kiekvieną publikos krustelėjimą.
Ar spektaklis atperka jam kuriant sunaudotas medžiagas, energiją, režisierės keliones į Vokietiją (kad ir traukiniu)? Ar yra nors vienas tekstas, atperkantis jo rašymui sunaudotą elektros energiją, popierių?
