Spektaklis „Žemės ar moters“ – viena iš tų retų tautinio sceninio meno apraiškų, gyvai primenanti Antano Sutkaus Tautos teatro siekius bei idėjas, o mūsų laikais susišaukianti su Petro Bielskio atgaivinta lietuviškojo teatro samprata.

Svarbu, kad pirmą kartą po kelerių metų pertraukos, virtusios ištisa amžinybe aktoriams ir miestiečiams, praveriamos Klaipėdos dramos teatro durys. Kūrėjai ne tik siekia prisijaukinti būsimą repeticijų salę, bet ir primena, kad teatro pastatas jau rodo pirmuosius gyvybės ženklus.

Išsinarpliojo ir susitvarkė paprastai – išsižadėjo principinių „savo teatro“ nuostatų ir „medijų sukurtos hipertikrovės“ estetikos. Teko ir vaidinti, ir apsimetinėti. Daugiau ar mažiau sėkmingai.

Jeigu šią „Katedrą” būtų statęs ne Oskaras Koršunovas, o bet kuris kitas režisierius – sakyčiau, jog spektaklis yra vizualiai patrauklus, milžiniškos estetinės ir socialinės apimties. Paradoksas – spektaklis turėtų patraukti tuos, kam Koršunovo kūryba nepatinka.

Užsimota buvo siekiant pakartoti ar bent prilygti praėjusio sezono puošmenai. Bet spektaklio kūrėjai savomis kryptimis stumdė ir taip margus bei triukšmingus operetės personažus, tad scenoje klegėjo tikra tuštybės ir miesčioniško skonio mugė.

Pjesė tapo netikėtu šio rudens atradimu. Jaunasis dramaturgas, drįsiu papranašauti, po gero dešimtmečio galėtų aplenkti ir patį jo didenybę Marių Ivaškevičių. Buvo labai sklandu, organiška, natūralu, šmaikštu, energinga.

Mano galva, režisierė Olga Lapina visiškai sumarmaliavo spektaklio sekamą istoriją – pasitikėjo savo jėgomis ir, pasiėmusi „kažką iš Tuvės Janson, kažką iš visos mylimos skandinavų literatūros“, nuklejojo į lankas.

Nepasakysi, kad Bareikis „tinginiauja”. Priešingai – jis kaip reikiant pasistengia, kad neskaičius romano arba nemačius jo ekranizacijos „Kovos klube” būtų neįmanoma nieko suprasti. Gal ir gerai daro: nėra čia ko vaikščioti į teatrą nepasiruošus.