Apie savo nuovargį, kuris apima žiūrint labai daug ką pasakyti turinčius spektaklius, jau rašiau. Bet parašysiu dar kartą. Kaip spektakliai nuolat viršija visas per valandą ištariamų žodžių normas, taip ir aš rašysiu tūkstančius kartų: kiek galime kalbėti scenoje? Kada liausimės? Kodėl nebegalime ištverti nė menkiausios pauzės?
Nacionaliniame Kauno dramos teatre šį vasarį pristatytame režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus spektaklyje „Antrininkas“ nenustojančio kalbėti, analizuoti, strateguoti, neigti sąmokslo teorijas ir vietoj jų kurti kitas, rasti ir prarasti tiesą pasaulio idėja kritikuoja pati save ir dėl to tampa pakeliama. Tiesa, pakeliama sunkiai, bet turinti tikslą – taip užversti žiūrovą informacija, kad jam plyštų galva ir jis per tą plyšimą aptiktų save. Juk visa tai – apie mus ir mūsų skendimą jokių matų nebeturinčiame informacijos pertekliuje, kuriame niekas nebeatrodo tikra, viskas potencialiai grėsminga ir įtartina, kelia nesaugumą ir baimę. Visko yra tiek daug, kad į mus nebetelpa, – mes mirštame ne nuo tikrovės, apie kurią mums pasakojama, o nuo siaubo, kurį tie pasakojimai sukelia. Kitaip tariant, nuo menkiausios galimybės, kad visa tai gali būti tikra.
Pagal Loren Ipsen slapyvardžiu pasivadinusios kylančios britų dramaturgės Lucy Kirkwood pjesę sukurtas spektaklis „Antrininkas“ – detektyvas, atitinkantis visus postmodernaus detektyvo bruožus. Nuo pirmos akimirkos formuojama paslapties atmosfera, nuolatos palaikoma intriga ir naratyvinė įtampa, žingsnis po žingsnio ieškoma tiesos. Tiktai tiesos čia nėra, arba yra žiūrovui prieinama tiesų begalybė, todėl tai ir yra postmoderni žanro versija. Man įdomu, kaip mitologiškai teatre atrodo herojus, kuriam kliūva detektyvo vaidmuo. Šiuo atveju tai yra dramaturge prisistatanti Ingos Mikutavičiūtės JI, kuri spektaklio pabaigoje susiduria su dar viena savo versija – „tikresne“ dramaturge (Ugnė Žirgulė), kuri irgi akivaizdžiai netikra. Nors pabaiga (ne itin organiškas naujo veikėjo atsiradimas) iš spektaklio daugiau atima nei duoda, galiu suprasti, kodėl ji tokia. Kūrėjai veikiausiai nori parodyti, kad net ir toji veikėja, kuri čia, spektaklio pasaulyje, prisistato kaip pažeistą pasaulio tvarką tirianti ir kone atstatanti mitinė būtybė, taip pat yra padirbinys, klastotė, niekas.
Bet grįžkime prie paprastesnių dalykų. Scenoje – grynoji romantika, stalas su taurėmis, lova su patalais, daug baltų paklodžių. Tipiškas vienos nakties susitikimo scenarijus, irgi tipiškai peraugantis į ne mažiau tipiškai nuobodų ir savo įkyrumu alinantį šeimyninį gyvenimą, konfliktus, panikos priepuolius, kūdikius. Žavu, kad šioje romantikoje telpa ir kūnas. Kūnų sąveika neišbraukiama iš poros pasaulio vien dėl to, kad čia teatras, kad mes visi čia susirinkę gyvai ir mums bus nepatogu: ne, erotika čia egzistuoja, žinoma, gana tvarkingu pavidalu (jei jau ji be kelnaičių, tai nors jis – su), bet vis dėlto šiek tiek drąsesne forma, nei įprasta mūsų kukliame teatre. Statant spektaklį, su aktoriais net dirbo intymumo koordinatorė Irma Pužauskaitė. Ir tai matyti – porai nėra nejauku.
Mano matytame spektaklyje jauną porą vaidina aktoriai Pijaus Narijauskas ir Saulė Gotbergė (Pijaus dubleris – aktorius Robertas Petrauskas). Šios poros ypatumas – ji sąmoningai ir valingai įvairiomis formomis tolsta nuo pasaulio. Pasaulis jiedviem pavojingas, jų visur kas nors klausosi, visur kažkas stebi, jiems skambinėja, gąsdina, nesvarbu, iš kur išlįstų piktoji akis: iš „Netflixo“, iš kūdikio kameros ar įmonės, įrengusios durų skambutį. Ne atsitiktinai jie scenoje nuolatos persirenginėja – lyg vis reikėtų nusivilkti pasaulį, kad tas prie jų nepriliptų.
Šioje romantikoje, buityje ir vis didėjančioje distancijoje nuo aplinkos skleidžiasi tai, kas kiekviename detektyve svarbiausia, – nusikaltimas. Kartais nusikaltimas yra laikomas esminiu detektyvo veikėju, turinčiu savo būdo bruožus, apčiuopiamu. Teatras nusikaltimui kaip veikėjui kurti – ypač palanki erdvė. Man rodos, būtent ši dalis yra režisieriaus A. Gornatkevičiaus stiprioji pusė: tos atmosferinės įtampos, iš kurių kaip viščiukas po vieną koją lukštenasi nusikaltimas, leidžia kūriniui tolti nuo grynojo siužetinio mechanizmo. Netgi sakyčiau, kad, kol spektaklis neužsičiaupdamas plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.
Tie momentai – tai trumpi spektaklio panirimai į gilesnius, nebeprognozuojamus lygmenis. Visuose juose esminis vaidmuo tenka S. Gotbergės vaidinamai Selestei. Ji, kurianti gyvybingos, atpažįstamos, mama tampančios merginos įvaizdį, ilgainiui ima skleisti su išore nebederančią žinią. Kai ją ištinka panikos, epilepsijos ar šizofrenijos priepuolis, prasiveria naujas spektaklio klodas – po visą sceną tarsi pažyra Selestės vidinio pasaulio beprotybės, vizualiai įgyjančios balto kiškio pavidalą. Atsiveria tai, ką visuomenėje įprasta vadinti: „Atrodė normalus žmogus, o pasirodo...“ Nuo tos akimirkos, kai Selestė slysteli į kitą realybę, tampa be galo įdomu stebėti kiekvieną jos judesį. Prisimenu ją ką tik praėjus priepuoliui, sėdinčią ant atbrailos, kalbančią kažką paprasto ir nerūpestingai judinančią nuogas pėdas. Tas lėtas pėdų judinimas po to, kas įvyko, atrodo liguistas ir ryškus, nors iš tiesų tėra paprasčiausias kūno judesys. Staiga spektaklis nebe tik pasakoja apie „mirtinai užsigalvojusius žmones“ (Søreno Kierkegaard’o terminas) – jis ima kelti svaigų suvokimo nerimą, laukimą, kokią katastrofą nestabili psichika gali sukelti štai šitaip tiesiog judindama žmogaus pėdas.
Panašiai „linčiškai“ suveikia ir narcizų jūros įvaizdis: staiga lyg serialas sukalto detektyvo vidury nutinka gili peizažinė scena. Tiesa, vaizdo dailininko Kristijono Dirsės projekcijos peizažinę atmosferą kuria per visą spektaklį, baltų paklodžių klostes versdamos urbanizuotais reljefais. Bet narcizų mizanscenoje vaizdas nebėra veiksmo papildinys – vaizdas tampa veiksmu, kuriame aktoriams pagaliau užtenka tiesiog sėdėti. Kol geltonoje šviesoje skendintis narcizų peizažas smelkiasi žiūrovams į kaulus, Selestė lengvai tarsteli: „Nenori banano? Ūmai užsimaniau banano.“ Nesu tikra, ar kada girdėjau labiau įkrautą, labiau stichišką ir anomališką „užsimaniau banano“. Šitas banano norėjimas reiškia viena – artėja eros pabaiga, „ėmimas į dangų“.
Štai taip paprastai – per kiškį, bananą ir narcizą – režisierius A. Gornatkevičius išaugina nusikaltimo kūną. Matydama tą kūną užsimąstau, kaip atrodytų šita tikrovė, jei jos nuolatos nepertraukinėtų ir nekomentuotų veiksmo scenas buto makete atkūrinėjanti dramaturgė-detektyvė. Vis dėlto jos figūra įžvalgiai parodo, kaip manipuliatyviai nusikaltimas įvelkamas į grėsmingą medijų retoriką, o iš tiesų galbūt labiau primena banano valgymą. Nuo pat spektaklio pradžios ta retorika kūrė kraugeriško mito nuojautą, o galiausiai viskas baigėsi veikėjams švelniai apsikabinus, iš jų kūnų taip niekada ir nepasitraukus nei meilei, nei tikėjimui tuo pasauliu, kuriame rašomos knygos, statomi filmai, žmonija bunda, į miestus grįžta žvėrys, į pakeles – gėlės. Nei, aišku, beprotybei.
Kartais būna, kad apie spektaklį rašyti įdomiau, nei jį žiūrėti. Beveik per visą „Antrininką“ mąsčiau apie vieną dalyką – kodėl man turėtų rūpėti šios poros likimas? Kaip susidomėti tokiu skrupulingu man neaktualaus nusikaltimo tyrimu? Kitaip tariant, kaip „patekti“ į spektaklį? Nors jis aprėpia daugiasluoksnį istorinį laikotarpį (galima prisiminti ir karantiną, ir „Brexitą“, ir kitas pasaulio „šventes“), nors jis lyg ir aktualus šiandien, mums įstrigus būklėje, kai medijoje viešinamos naujienos kas dieną iš esmės keičia gyvenimus, o tą mediją kuria kas tik nori iš savo kambarių, – aš vis dėlto spektaklyje pavargau ir su juo beveik nieko nenuveikiau.
