Stilingiausia metų komedija - šitaip trumpai visur akcentuojamas Olego Šapošnikovo spektaklis „Nuodėmių miestas“, ir šį šūkį įvykdyti pavyko visapusiškai. Intelektualaus humoro kupini Woody Alleno tekstai skambėjo dar gyviau ir organiškiau nei jo filmuose. Pastaruosius įvardijant kaip kino klasiką, galima drąsiai teigti, kad „Nuodėmių miesto“ premjera irgi vyko klasikinėje vietoje. Rinktinė publika, rinktiniai aktoriai, rinktinis režisierius, paties Woody Alleno palaiminimas - ir visa tai po vienu, „Domino“ teatro stogu.
Baltai dekoruotoje scenoje įrengtas prabangus kambarys su balkonu į naktinį Niujorką. Abi kambario sienos puošiamos prasmingais moderniais paveikslais, ir tai iš karto leidžia suprasti, kad spektaklis bus rafinuotas ir subtilus. Pagirtinas spektaklio dailininko Gintaro Makarevičiaus darbas - iš pirmo žvilgsnio paprastas kambarys, šiek tiek apstatytas baldais, tampa įtampos ir melo prisikaupusia erdve, kuri dėl organiško aktorių žaismingumo įgauna makabrišką atspalvį. Balkone raudona suknele ir vėjo plaikstomais plaukais nugara į žiūrovus pamatome Aurelijos Tamulytės Fylią. Ji kiek įkaušus, bet spinduliuojanti moterišką žavesį. Po neilgos introdukcijos į sceną įžengia dar viena legendinė Lietuvos aktorė - Jolanta Dapkūnaitė. Tamulytės ir Dapkūnaitės duetas, įspraustas į judesius varžančias sukneles bei pastatytas ant aukštakulnių lyg ant koturnų, buvo grynas atradimas. Pirmoji spektaklio dalis buvo atiduota šiam duetui ne be reikalo. Režisierius Šapošnikovas tiksliai pastebėjo šių dviejų aktorių begalinį susikalbėjimą, tamprų santykį ir profesionaliai išlaikomą įtampą bei intrigą.
Spektaklio režisierius Olegas Šapošnikovas galėtų būti pavadintas Alleno ekspertu. Tai jau ne pirmas šio režisieriaus pasirinkimas statyti būtent ano režisieriaus pjesę, be to, ne pirmas kartas, kai Alleno agentūra oficialiai duoda sutikimą šiam statyti pasirinktas pjeses. O Baltijos šalyse tai vienintelis režisierius, kuris gavo leidimą. Informacijos, ar dar kas prašė - nėra. Režisierius, taip pat esantis ir diplomuotas psichoanalitikas, iš situacijų komedijos sugebėjo spektaklį paversti kone žmogaus vienatvės ir egocentrizmo padarinių peizažu. Spektaklio režisierius originaliomis priemonėmis atskleidžia sudėtingų tarpusavio santykių problematikos esmę - visa ko priežastis yra egoizmas, užtemdantis tiek akis, tiek protus. Taip pat režisierius akcentuoja ir alkoholizmo problemą, ypač tarp moterų.
Spektaklio pradžioje pristatytas Aurelijos Tamulytės Fylios personažas prašosi su juo susitapatinti. Ir ši lengva vėjo šiurenamoje scenoje plazdenanti moteris tampa tau tarsi laisvės ir neįsipareigojimo buičiai simboliu, tačiau Dapkūnaitei ir Tamulytei pasirinkus psichologinio teatro modelį, pirmoji scena, trukusi pusę spektaklio laiko, tampa dviejų vienišų moterų agonijos valandomis. Dabar Fylios imi gailėti dar labiau, o visi kiti pasirodę personažai rodos groteskiški ir atstumiantys. Dapkūnaitės batų ir suknelės suvaržyta eisena atvirai deklaruoja jos dvasinį susikaustymą. Į sceną pagal žiūrovų aplodismentus įžengusio Vytauto Šapranausko Semas sidabriniu kostiumu su ružavais akcentais ir ryškiai mėlynais batais leidžia suprasti apie nusisekusią jo karjerą bei, žinomą, skonį prabangai. Tačiau jis - visiškas kontrastas Tamulytės Fyliai - net ir nebūdama padėties valdove, Fylia vis tiek sugeba sudaryti tokį šeimininkės įspūdį, o jos vargšas vyras Semas, kuris morališkai turėtų jaustis už ją viršesnis, taip prispaudžiamas nenumatytų aplinkybių, kad dabar jau jo sidabrinis kostiumas tik išryškina Semo kūniškuosius neprivalumus, o ne jo padėtį visuomenėje. Bravo maestro Statkevičiui! Jo dėka spektaklis įgavo dar vieną sluoksnį - tai aukštosios mados, etikečių ir prabangos sluoksnis, kuriuo buvo galima gėrėtis net ir teatre.
 |
| Vaizdas iš spektaklio. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Pasirodęs Juliaus Žalakevičiaus personažas ne tik suteikia spektakliui naujų spalvų, bet leidžia ir kitaip pažvelgti į aktoriaus improvizacijos galimybes. Labai malonu matyti tokį aktorių solidarumą, kai nežinantis net nesupras, jog tai ne paprasčiausias teksto nemokėjimas, o režisieriaus sprendimas leisti susiformuoti aktorių kolektyvui, siekiančiam bendro tikslo - spektaklio kokybės. Juliaus Žalakevičiaus ne tik personažas, bet ir pats asmuo tapo daugeliui kolegų atrama ir pagalbos ranka. Jo personažas, kaip buvo galima suprasti - tai savotiškas nuolatinių Alleno personažų prototipas. Neurotiškas, greitakalbis, vizualiai neitin simpatiškas, bet kažkodėl nenusakomai seksualus ir patrauklus. Žalakevičius sugebėjo sukurti personažą ne kopijuodamas Alleno fiziką ir manieras, o priartinti Hovardą prie Žalakevičiui artimesnio scenos tipo - t.y. jis tapo ne neurotiškai seksualus, o tiesiog komiškai idiotiškas. Taip pat sumanus režisieriaus žingsnis buvo atiduoti Džiuljetos vaidmenį jaunai, dar studijų nebaigusiai aktorei Jovitai Balčiūnaitei. Šalia Dapkūnaitės ir Tamulytės rafinuotų ir seksualių karjerisčių Balčiūnaitės personažas sukūrė aiškų kontrastą būdamas ištrauktas lyg iš kitos operos. O tiksliau, gal net komikso. Sunkiai laikanti lygsvarą ant 20 cm aukštakulnių, besitaisydama išpūstus plaukus ir krentančius marškinius, ji rodos, tiesiog demonstruoja savo nepatyrimą, o būtent to ir reikia Džiuljetos personažui. Naivi, pasaulį vos atradusi mergiotė jau spėjusių pasauliu nusivilti apsuptyje. Ir būtent Džiuljeta tampa tuo tašku, kuris vieniems atveria naujas viltis, priminęs apie vaikiško smalsumo godžiai išpūstas akis, o kitiems leidžia suversti visa ko kaltę sau, jai ar tiesiog pasaulio absurdiškumui.
Pasaulio absurdas demonstruojamas ir režisieriaus sprendimu kai kurias scenas priartinti prie Woody Alleno filmų stilistikos - emocionaliausiose spektaklio vietose aktoriai susikimba už rankų ir ima dainuoti klasikines bei populiarias dainas - ne savo balsais, o tik žiopčiodami. Taip įteigiama, kad kiekvienas iš mūsų svajonėse norime būti ne tuo, kuo esame, ką nuolat kartoja ir Žalakevičiaus Hovardas, kalbėdamas apie Dapkūnaitės Kerolain. Švelniu, bet taikliu absurdu dvelkė ir kai kurių scenų „fast-forward“ bei „slow-motion“ galimybės - juk kartais net nereikia motyvuoti, kodėl kai kurie gyvenimo etapai praskrieja nepastebimai, o kai kurie trunka tarsi leisdami į save pažvelgti keliskart. Ypač preciziškai buvo sukurta finalinė muštynių scena su paraudonuojančiu nuo kraujo balkonu, kuris, beje, absoliučiai neliko nepateisintas - viso spektaklio metu ten kas nors eidavo parūkyti, kartą net buvo tariamai užsitrenkęs. Balkonas tarsi simbolizavo tą ramybės oazę, kurioje visi nori užsimiršti nuo kasdienybės, o ypač šios dienos rūpesčių.
Spektaklis tikrai galėjo nuslysti pompastiško kičo ir vulgarybės link, tačiau skvarbi Alleno kontoros akis ir režisieriaus Šapošnikovo psichoanalitinis talentas neleido aktoriams praslysti paviršiumi ir spektaklis tapo tikru įvykiu teatrinėje padangėje. Meniškai taikliai ir psichologiškai pagrįstai atskleistas žmogaus vienatvės mechanizmas - žaidimų poreikis dvasinio skurdo pateisinimui. Talentingų aktorių kolektyvas darniai išgrynina spektaklio visumą, nepaklaidindamas jo pavienėse, nors ir glamūrinėse detalėse.
P.S. Kaip būtų įdomu pamatyti išties tokį spektaklį.
